Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Europa šiandien ruošiasi karui, didina Rusijos atgrasymo biudžetus, stato bazes, perka tankus ir raketas. Tačiau LRT kalbintas JAV Džordžijos universiteto profesorius Cas Mudde didžiausią grėsmę liberaliai demokratijai mato visai kitur.
„Neabejoju, kad šiandien kraštutinė dešinė yra didžiausia grėsmė liberaliai demokratijai Europoje“, – LRT pareiškė cituojamas C. Mudde analizėje analizėje „Politologas: jei AfD ateitų į valdžią Vokietijoje, tai būtų katastrofa Europos Sąjungai“.
Jo perspėjimas skamba dramatiškai todėl, kad kalbama jau ne apie nedideles marginalų grupeles. Naujausi Europos rinkimų duomenys rodo, kad radikalios ir kraštutinės dešinės partijos daugelyje valstybių surenka dešimtis procentų balsų, o kai kur tampa didžiausiomis politinėmis jėgomis.
Dar įdomiau tai, kaip pats C. Mudde aiškina jų augimą.
Pasak profesoriaus, žmonės į kraštutinę dešinę atsigręžia todėl, kad tradicinės partijos „nesugeba tinkamai dirbti ir pasiūlyti rinkėjams sprendimų“.
„Daugeliu atvejų tai yra protesto balsas“, – sako jis.
Čia ir atsiveria bene dramatiškiausias Europos paradoksas.
Jeigu didžiausia grėsmė demokratijai kyla todėl, kad milijonai demokratinių valstybių piliečių demokratiniuose rinkimuose balsuoja už netinkamas partijas, problema tampa gerokai gilesnė nei keli radikalūs politikai.
Tada pavojingu pradeda atrodyti jau ne vien politinis kraštutinumas, bet ir pats rinkėjas, kuris tradicinėms partijoms nebenori suteikti balso.
Ir tokių rinkėjų Europoje daugėja.
Jeigu ši kryptis tęsis, netrukus bus sunku kalbėti apie „kraštutinę“ dešinę kaip apie kažką, esantį visuomenės pakraštyje. Kai už tokias partijas balsuoja kas ketvirtas, kas trečias ar dar daugiau rinkėjų, pakraštys pradeda artėti prie centro.
Būtent todėl prieš Europą iškyla nepatogus pasirinkimas: arba tradicinė politinė sistema išsiaiškina, kodėl milijonai žmonių nuo jos nusisuka, arba vis didesnę visuomenės dalį teks skelbti problema, kurią reikia politiškai izoliuoti.
Šiame fone Lietuva kol kas demonstruoja europinę discipliną ir tam tikra prasme rodo kelią.
Lietuvos politinis elitas dėl esminių geopolitinių klausimų išlaiko neįprastai platų sutarimą: euroatlantinė kryptis, NATO, parama Ukrainai ir atsiribojimas nuo politinių jėgų, kurios laikomos keliančiomis grėsmę vakarietiškai valstybės orientacijai, praktiškai tapo bendru politiniu standartu.
Tai reiškia, kad Lietuvoje dar pavyksta išlaikyti tai, ko vis sunkiau pasiekti dalyje Vakarų Europos – labai aiškią ribą tarp to, kas laikoma priimtina politine kryptimi, ir to, kas jau įvardijama kaip pavojingas radikalizmas.
Todėl Lietuvos pavyzdys gali atrodyti net savotiškai avangardinis.
Kol Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Austrija ar kitos valstybės vis dar aiškinasi, ką daryti su milijonais rinkėjų, balsuojančių už radikalią dešinę, Lietuvoje pagrindinis politinis kursas išlieka gerokai stabilesnis ir vieningesnis.
Tačiau čia ir atsiveria svarbiausia Lietuvos reikšmė. Kol didžiosios Europos valstybės dar blaškosi, ginčijasi ir mėgina suprasti, kaip sustabdyti augančią kraštutinę dešinę, Lietuva jau seniai pasirinko aiškią kryptį ir jos laikosi.
Mūsų šalyje europinė, euroatlantinė ir liberali politinė kryptis iš esmės tapo valstybiniu orientyru, o jėgos, mėginančios šį kursą laužyti, stumiamos į politinį pakraštį. Lietuva šiuo požiūriu ne vejasi Europą, o rodo jai kelią.
Jeigu Europa nori išsaugoti liberalią demokratiją, jai gali tekti daryti būtent tai, ką Lietuva jau daro: ne laukti, kol radikalios jėgos taps dominuojančios, o iš anksto nubrėžti aiškią ribą, kas laikoma europietiška politine norma, o kas – grėsme pačiai demokratinei sistemai.
Todėl šiandien Lietuva yra ne Europos pakraštys, o viena valstybių, kurios pirmos parodo, kaip turi atrodyti politinė gynyba nuo radikalizacijos.
Komentarai
Komentarų dar nėra.