22,5 mlrd. eurų Lietuvos išlikimui: kas būtų, jei 90 proc. Rusijos atgrasymo milijardų skirtume demografijai(4)

Lietuva 2026 m. krašto apsaugai skyrė 4,79 mlrd. eurų – 5,38 proc. BVP. Tai didžiausias gynybos biudžetas nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Galime didžiuotis: 2026 m. pagal gynybai skiriamą BVP dalį esame pirmi tarp NATO sąjungininkių, o palyginę Lietuvos 5,38 proc. rodiklį su naujausiais SIPRI pasaulio duomenimis, patenkame ir į pasaulio dešimtuką.

Valstybės gynimo tarybos nustatyta finansinė ambicija numato, kad 2026–2030 m. Rusijos atgrasymui kasmet būtų skiriama 5–6 proc. BVP.

Taigi artimiausiais metais galima kalbėti apie maždaug 5 mlrd. eurų per metus mastą.

Galima ilgai diskutuoti, kiek racionaliai ir efektyviai šie milijardai panaudojami, kiek kainuoja ginkluotė, infrastruktūra, poligonai ir vis didėjantis karinis aparatas.

Tačiau yra viena problema, kurios nei tankais, nei haubicomis, nei dronais neišspręsime.

Lietuvoje katastrofiškai trūksta vaikų.

Pavyzdžiui, 2024 m. Lietuvoje gimė 19 086 vaikai, o mirė 37 453 žmonės. Taigi dėl natūralios gyventojų kaitos mirusiųjų buvo 18 367 daugiau nei gimusiųjų.

2025 m. padėtis dar pablogėjo: išankstiniais Valstybės duomenų agentūros duomenimis, gimė tik 17 478 vaikai – 1 608, arba 8,4 proc., mažiau nei 2024 m. Bendrasis gimstamumo rodiklis smuko nuo 6,6 iki 6,1 gimimo tūkstančiui gyventojų.

Dar iškalbingesnis suminis gimstamumo rodiklis. 2024 m. Lietuvoje vienai moteriai teko vos 1,11 vaiko. Tai vienas žemiausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje.

Ir čia prasideda tikroji nacionalinio saugumo problema.

Valstybė planuoja iki 2030 m. visiškai išvystyti nacionalinę diviziją. Ją turėtų sudaryti apie 20 tūkst. profesinės, privalomosios pradinės karo tarnybos ir aktyviojo rezervo karių. Krašto apsaugos ministerija pati kalba apie būtinybę didinti karių skaičių ir komplektuoti divizijos vienetus.

Tačiau iš kur po keliolikos ar keliasdešimties metų atsiras kariai, jeigu neatsiras žmonių?

Valstybės duomenų agentūros prognozė dar aiškesnė. Jei dabartinės tendencijos iš esmės nesikeis, 2050 m. Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių bus 319 tūkst. mažiau negu 2025 m. Vaikų iki 14 metų bus 96 tūkst. mažiau, o 65 metų ir vyresnių žmonių – apie 205 tūkst. daugiau.

Vadinasi, trūks ne tik karių karams su Rusija kariauti.

Trūks – o jau dabar ženkliai trūksta – gydytojų, mokytojų, policininkų, inžinierių, statybininkų, mokesčių mokėtojų ir žmonių, kurie apskritai išlaikys valstybę.

Politikų pasiūlymų girdime įvairių. Kalbama apie renginius, pažinčių skatinimą, šeimos prestižą, net diskotekas.

Taip, diskoteka gal ir gali padėti dviem žmonėms susipažinti.

Bet diskoteka nesumokės būsto paskolos, neįrengs darželio ir neatlygins šeimai pajamų, kurių ji netenka augindama vaiką.

Todėl atlikime paprastą minties eksperimentą.

Skaičiavimo paprastumui tarkime, kad Lietuva artimiausiais metais gynybai vidutiniškai skiria apie 5 mlrd. eurų kasmet.

O jeigu 90 proc. šios sumos – 4,5 mlrd. eurų per metus – būtų skiriama nacionalinei demografijos programai?

Per penkerius metus tai būtų: 22,5 mlrd. eurų.

Vien tam, kad suprastume šių pinigų mastą: 4,5 mlrd. eurų per metus leistų ne simboliškai paremti šeimas, o iš esmės perstatyti visą valstybės demografinę politiką – nuo būsto ir vaikų priežiūros iki pajamų apsaugos, sveikatos ir grįžimo į Lietuvą programų.

Ir jeigu tokia politika būtų veiksminga, jos tikslas, žinoma, būtų ne dalyti vis didesnes sumas tam pačiam vaikų skaičiui, o pasiekti priešingą rezultatą – kad Lietuvoje kasmet gimtų gerokai daugiau vaikų.

Didžiausia jaunų šeimų problema daugeliu atvejų yra ne sauskelnės, nors jos irgi svarbios.

Tai būstas.

OECD tyrimai rodo ryšį tarp augančių būsto išlaidų ir mažesnio gimstamumo. Todėl valstybė galėtų ne vien dalyti kompensacijas, kurios pačios gali kilstelėti būsto kainas, o masiškai didinti šeimoms prieinamo būsto pasiūlą.

1,3 mlrd. eurų per metus leistų kurti tūkstančius valstybės remiamų būstų, plėtoti nuomos su išsipirkimu programas bei šeimoms skirtus kvartalus mažesniuose Lietuvos miestuose.

Jauna šeima turėtų žinoti: susilaukus vaikų, būstas netaps gyvenimą smaugiančia problema.

Galėtų atsirasti ne simbolinė vienkartinė išmoka, o realus šeimos kapitalas.

Pavyzdžiui:

už pirmą vaiką – 30 tūkst. eurų;

už antrą – 50 tūkst. eurų;

už trečią – 80 tūkst. eurų.

Ne pinigai kasdieniam vartojimui, o specialioje sąskaitoje kaupiamas kapitalas, kurį būtų galima panaudoti būstui, paskolai grąžinti, vaikų ugdymui ar šeimos verslui.

Trečio vaiko finansinė našta šeimai taptų nepalyginamai mažesnė.

Šeima, apsispręsdama dėl vaiko, turi žinoti, kad vienam iš tėvų pasitraukus iš darbo jos gyvenimo lygis dramatiškai nenukris.

Galima garantuoti labai aukštą ankstesnių pajamų kompensavimą pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, didesnes išmokas už antrą ir trečią vaiką bei papildomas pensijų garantijas vaiką auginančiam žmogui.

Vaiko gimimas neturi būti finansinė bausmė.

Vieta darželyje nuo vienų metų amžiaus turėtų būti ne sėkmė loterijoje, o garantuota valstybės paslauga.

Darželiai, auklės, popamokinė priežiūra, nemokamas maitinimas, vasaros stovyklos.

OECD tyrimai rodo, kad galimybė derinti šeimą ir darbą bei prieinama ankstyvojo ugdymo sistema yra tarp priemonių, galinčių padėti šeimoms apsispręsti turėti vaikų.

Nevaisingumo gydymas, pagalbinis apvaisinimas, nėščiųjų priežiūra, pediatrai, psichologinė pagalba, akušerinės paslaugos.

Jeigu valstybė sako, kad kiekvienas naujas Lietuvos žmogus yra strategiškai svarbus, tai turi būti matoma ne plakate, o sveikatos sistemoje.

Užsienyje gyvena didelė emigravusių Lietuvos žmonių bendruomenė.

Jaunoms šeimoms, kurios nuspręstų grįžti, būtų galima pasiūlyti realų persikėlimo paketą: būstą, pagalbą ieškant darbo, vaikų darželį, mokyklą ir finansinį pereinamojo laikotarpio saugumą.

Ne beprasmišką reklaminį šūkį „Grįžk į Lietuvą“, o pasiūlymą, dėl kurio iš tikrųjų verta grįžti.

Mažesnis Lietuvos miestas galėtų tapti ne vieta, iš kurios jaunam žmogui reikia kuo greičiau pabėgti, o pigesne ir patogesne vieta šeimai.

Mokykla, darželis, gydytojas, sportas, kultūra, normalus kelias ir greitas susisiekimas su didmiesčiu.

Tai ir būtų regioninė politika, o ne dar viena konferencija apie regionų nykimą.

Susidaro 4,5 mlrd. eurų per metus:

1,3 + 0,9 + 0,8 + 0,6 + 0,3 + 0,3 + 0,3 = 4,5 mlrd. eurų.

Per penkerius metus – 22,5 mlrd. eurų.

Pagal Lietuvos ekonomikos dydį tai būtų milžiniško masto demografinė programa.

Ar ji garantuotų, kad po penkerių metų viena moteris Lietuvoje vidutiniškai turės 2,1 vaiko?

Ne.

Tokios garantijos negali duoti niekas. OECD pabrėžia, kad vien pinigai ar viena atskira šeimos politikos priemonė savaime negali sugrąžinti gimstamumo iki kartų kaitą užtikrinančio lygio.

Tačiau būstas, stabilios pajamos, vaikų priežiūra, sveikatos apsauga ir galimybė suderinti darbą bei šeimą yra būtent tie dalykai, kuriuos valstybė gali realiai pakeisti.

Žinoma, vien pinigais problemų neišspręsime. Kol valstybėje klesti korupcija, įstatymai vieniems galioja, o kitiems – ne, demografijos neišgelbės jokios išmokos. Reikia ne tik milijardų, bet ir elementaraus teisingumo.

Svarbiausia būtų kita.

Valstybė pirmą kartą savo pinigais pasakytų jaunam žmogui: mums iš tikrųjų svarbu, kad tu čia gyventum, kurtum šeimą ir augintum vaikus.

Šiandien Lietuva Rusijos atgrasymą vadina egzistenciniu klausimu.

Tačiau demografija yra ne mažiau egzistencinis klausimas. O ilguoju laikotarpiu – gal net fundamentalesnis.

Jeigu gyventojų mažėjimas ilgainiui pakerta kariuomenę, ekonomiką ir pačią valstybę, tuomet demografijos politika nėra vien socialinė politika.

Tai nacionalinio saugumo politika.

Nes galima nupirkti tanką. Galima nupirkti haubicą. Galima naikinti sengirę ir pastatyti poligoną už milijardą.

Bet negalima 2046 metais už pinigus nusipirkti dvidešimtmečių lietuvių, jeigu jie nebus gimę 2026-aisiais.

Kariuomenei reikia žmonių. Ekonomikai reikia žmonių. Valstybei reikia žmonių.

Todėl klausimas galėtų būti labai paprastas: ką mes iš tiesų giname, jeigu neskiriame panašaus dėmesio tam, kad po kelių dešimtmečių Lietuvoje dar būtų kam gyventi?

Žinoma, visa tai, kas parašyta aukščiau, tėra pasvarstymai ir kvietimas į demografinę problemą ne tik pažvelgti iš esmės, bet ir nedelsiant imtis reikalingų sprendimų.

Visi žinome: pinigų yra su kaupu. Reikia tik noro.

„Ekspertai.eu“ ne kartą yra pabrėžę, kad visas šis bukas vajus su Rusijos atgrasymu, turi mažai ką bendra su realiu Lietuvos gyventojų ir pačios valstybės saugumo stiprinimu. Tai tik labai primityvus milijardų įsisavinimo mechanizmas, pridengtas „šventa“ Rusijos atgrasymo tema.

Tačiau jeigu tokia lengva ranka galima skirti ir išleisti milijardus Rusijos atgrasymui, sunku ginčytis, kad prasmingai investuoti tokio pat masto pinigai pirmiausia į demografinės padėties taisymą Lietuvą sustiprintų kur kas fundamentalesniu būdu.

Tai būtų investicija ne į techniką ar infrastruktūrą, o į pačią valstybės gyvybę – žmones.

Ir galbūt ilgainiui vėl galėtume rimtai kalbėti apie Lietuvą, kurioje gyvena ne mažėjanti, o auganti visuomenė – gal net vėl artėjanti prie maždaug 3,7 mln. gyventojų. Tiek žmonių Lietuvoje gyveno 1990 m., kai kovo 11-ąją buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir nebeliko LTSR.