Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Naujausiais šių metų Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, bendras Lietuvos miškų žemės plotas yra 2 172,9 tūkst. ha, o tai sudaro 33,3 % šalies teritorijos. Valstybinės reikšmės miškų žemės plotas sudaro 1 076,5 tūkst. ha ir nuo 2011 m. padidėjo 1,1 tūkst. ha.
Žemės ir kito nekilnojamojo turto registre 2012 m. sausio 1 d. buvo įregistruota 810 350 ha privačių miškų.
257 tūkst. ha miškų rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, 2010 m. nuosavybės teisė atkurta į 7,9 tūkst. ha miškų žemės plotą.
2011 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 245 tūkst. privačių miškų savininkų. Vidutiniškai vienam savininkui priklausė 3,3 ha miško.
Dar praėjusių metų rudenį valstybės įmonė Registrų centras skelbė gąsdinančius skaičius, kad iki šiol šalyje tebėra neįregistruota daug žemės, kurios bendras plotas siekia 1,5 mln. ha, iš jų net 0,6 mln.
ha yra miškų ūkio paskirties žemė. Įsibėgėjus šiems metams situacija pasikeitė iš esmės ir, VĮ Registrų centro preliminariais gegužės mėn.
nekilnojamojo turto rinko aktyvumo duomenimis, nupirktų žemės sklypų skaičius pasiekė nuo 2007 m. nematytas aukštumas, t.
y. , negalutiniais tarnybos duomenimis, gegužę pirkimo sandoriais buvo perleista 5,7 tūkst.
žemės sklypų.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vyriausybės pernai rudenį patvirtinta atsakinga už valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo aukcionų organizavimą, taip pat džiaugėsi, kad gegužės mėnesį septyni Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM suprojektuoti valstybinės miškų žemės sklypai parduoti už 1,2 mln. litų.
Aukcionuose parduoti penki miškų ūkio paskirties žemės sklypai Kalvarijos, du – Švenčionių rajono savivaldybėse. Miškų sklypai, kurių plotai nuo 4 iki 22 ha, sulaukė pirkėjų susidomėjimo ir jų kainos aukcionuose išaugo daugiau kaip dvigubai.
Birželio mėnesį aukcionuose buvo parduodama dar 11 miškų ūkio paskirties žemės sklypų Jurbarko, Akmenės ir Švenčionių rajonuose.
Iš tiesų gal staiga Lietuvoje prasidėję miškų ūkio paskirties žemės, rezervuotos nuosavybės teisėms grąžinti, bet iki šiol neįgijusios savininkų, pardavimai išjudins tą dviprasmę situaciją, bešeimininkė žemė pagaliau įgis tikrus savininkus, palengvės apskaita ir mokesčių administravimas, papilnės vis kiauras valstybės biudžetas, ir nuo to visiems bus tik geriau. Bet laukiant laimingosios pabaigos jau pasigirdo nemažai kritikos balsų, dėl kurių tarsi taip pat nereikėtų stebėtis, nes kritikuoti yra normalus dalykas.
Juk laikai, kai visi išimtinai privalėjome būti vieningos nuomonės, seniai praėjo. Tačiau nerimauti yra dėl ko, nes Vyriausybė, lyg dosni mama tvirtindama Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo aukcionų organizavimo taisykles, numatė ir galimybę pirkti sklypus atsiskaitant išsimokėtinai, t.
y. pirkėjams suteikta teisė už perkamą žemę atsiskaityti ne vėliau kaip per 15 metų.
Pradinė įmoka turi būti ne mažesnė kaip 10 % nustatytos kainos, o kitą sumą pirkėjas gali sumokėti per pasirinktus išsimokėjimo terminus. Būtent ši pirkimo išsimokėtinai sąlyga, kuriai Aplinkos ministerija sakosi iš esmės nepritarusi, ir sukėlė nemažai audringų diskusijų, nes esą tai yra puiki galimybė apsukriems vienadienių įmonių steigėjams vėl pasipelnyti iš valstybės, o tuo pačiu iš mūsų visų.
Matyt, šios baimės pagrįstos tikra tiesa, nes aplinkos ministras G. Kazlauskas, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms, nurodė keisti Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarką.
Pagal patikslintą Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašą tais atvejais, kai žemės sklypui įregistruota hipoteka, Valstybinės miškų tarnybos teritorinis poskyris, prieš priimdamas sprendimą išduoti leidimą kirsti mišką, privalo gauti hipotekos kreditoriaus raštišką sutikimą, kuriuo, pvz. , kreditorius galės duoti sutikimą kirsti tik tokią medyno dalį, už kurią įkeisto miško savininkas jau yra susimokėjęs.
Be to, leidimai kirsti mišką yra privalomi visiems pagrindiniams miško kirtimams. Tai ir turėtų būti vienu iš pagrindinių saugiklių, sustabdysiančių piktnaudžiavimą.
Tikėkime, kad taip ir bus, nors, žinant lietuvių verslumo ypatybes, visų nutarimų nesugalvosi...
Man kartu su daugeliu kitų šalies piliečių aktuali visai kita šių aukcionų pusė. Ar žemės reforma Lietuvoje jau baigta ir su visais atsiskaityta? Ar visi turintys teisę į žemę ar mišką ją jau atgavo? Kiek iš viso šalyje yra privačių miškų savininkų?
Neseniai teko susidurti su atveju: žmogus, turėdamas visus šalies nepriklausomybės atkūrimo pradžioje išduotus miško nuosavybės dokumentus su antspaudais, įrašais ir brėžiniais, ne pirmus metus džiaugėsi ir puoselėjo „savo“ mišką, kol vieną dieną paaiškėjo, kad tas miškas, kaip privati nuosavybė, Valstybinės miškų tarnybos kadastre neegzistuoja. Situacija „teoriškai – savininkas, praktiškai – ?“
netikėtai gali iškilti ne vienam privataus miško ar apskritai nedidelių sklypų šeimininkui, nuosavybės teises vienaip ar kitaip atsikūrusiam neilgai trukus po nepriklausomybės atgavimo. Tiesiog dėl neaiškių priežasčių tokio nuosavybės teise valdomo sklypo Valstybinė miškų tarnyba savo duomenų bazėje gali ir nerasti.
Komentuodama keistą situaciją Valstybinė miškų tarnyba pateikė savo išvadas. Šios tarnybos Miškų kadastro skyriaus vedėjas Antanas Lekstutis, atsakydamas į žurnalo klausimą, paaiškino, kad „Valstybinė miškų tarnyba tvarko Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą, kuriame registruoti visi Lietuvos miškai nepriklausomai nuo nuosavybės formos ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre fakto.
Miškų registravimo Miškų kadastre tvarka skiriasi nuo taikomos Nekilnojamojo turto registre. Pagrindinis informacijos apie faktinę miškų būklę šaltinis Miškų kadastre yra ne miško savininkas ar valdytojas (kaip Nekilnojamojo turto registro atveju), teikiantis valstybės institucijai žemėtvarkos specialistų parengtą informaciją apie savo valdą, o specialiosios bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis bei valstybės institucijų iniciatyva kasmet vykdoma valstybinė sklypinė visų miškų inventorizacija (vienas dešimtadalis Lietuvos teritorijos per metus), kurios metu iš naujo inventorizuojami esami miškai, nustatomi išnykę ar naujai mišku apaugę plotai.
Be abejo, miško savininkai ar valdytojai, kaip ir kiti asmenys, taip pat teikia informaciją, bet nuo jų neveiklumo (kai kuriais atvejais) nepriklauso informacijos apie miškus atnaujinimas, t. y.
valstybė turi pakankamai aktualią informaciją apie savo miškų išteklius, nustatytus vadovaujantis galiojančiu Miškų įstatymu, ir gali teisinėmis priemonėmis ginti (jei to reikia) miškų išsaugojimą. Tai yra, nepriklausomai nuo Nekilnojamojo turto registro įrašų apie miškus tikslumo (beje, miškai, skirtingai nuo Miškų kadastro, jame nėra geografiškai lokalizuoti), teisminio ginčo atveju miško žemės statusas nustatomas pagal Miškų kadastro duomenis.
Remiantis Miškų valstybės kadastro duomenimis atliekama valstybinė miškų apskaita (pavyzdžiui, 2011-01-01), kurioje konstatuojama esama šalies miškų būklė. Miškai, kurie nėra priskirti valstybinės reikšmės miškams bei nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip privati žemė, valstybinėje miškų apskaitoje priskiriami prie nuosavybės teisių atkūrimui skirtų miškų.“
Vadinasi, tokių savininkų miškai „kabo“ nuosavybės teisėms atkurti skirtų miškų „lentynėlėje“, kurią šiuo metu ir pradėta aktyviai kraustyti.
Tačiau anksčiau minėtas nuosavybės „dingimo“ atvejis yra dar komplikuotesnis, nes miško savininkas sklypą Registro centro vietiniame filiale buvo įregistravęs, apie ką byloja ir registrų centro to meto antspaudas, tačiau praktiškai nuosavybės teisė į miško sklypą Miškų kadastre neatsispindėjo. Kaip tai atsitiko, iki šiol niekas negali paaiškinti.
Kaip ir kiek dar tokių atvejų gali netyčia išlįsti į dienos šviesą? Kiek dar iš viso yra žmonių, kurie gali pretenduoti į nuosavybės teisės sugražinimą, tarkime, tuo pačiu rezervo sąskaitoje esančiu, bet dabar jau aukcionuose parduodamu mišku?
VĮ Registrų centro duomenimis, 2010 m. nuosavybės teisė atkurta į 7,9 tūkst.
ha miško žemės plotą, vadinasi, pats procesas dar tebevyksta.
Į „Miškų“ klausimus iki šiol niekaip nesureagavo ir neatsakė Nacionalinė žemės tarnyba.
Iš esmės pats Registrų centras tampa tarsi vartais, atveriančiais kelią į Valstybinės miškų tarnybos bendrąjį registrą. Tačiau kodėl kartais tie vartai neatsidaro ir kur paklysta žmonių nuosavybė, šiandien atsakyti negali niekas.
Vieni aiškina, kad tuo metu neturėta modernių prietaisų, nebūta kompiuterių, kiti kaltina reorganizacijas įvairiose valstybinėse institucijoje ir pan. Ūkiškai tariant, jei privačios nuosavybės teise valdomo miško dokumentuose yra žodelis „laikinas“, gali būti, kad, nepaisant visų registracijų ir antspaudų, šie duomenys neatsispindės VMT registre.
Kiek tokių atvejų yra visoje Lietuvoje, statistinių duomenų neturima, nes jie nekaupiami. Be to, dažnai apie dviprasmišką nuosavybės situaciją neįtaria ir pats savininkas.
Tol, kol nesusiduria su bet kokia „popierine“ veikla (pardavimas, paveldėjimas, išmokų, paramos gavimas), dėl kurios savo miško sklypą tenka rasti Valstybinės miškų tarnybos registre. O tada paaiškėja, kad registre sklypo nėra.
Kad šis faktas nėra vienas atsitiktinis atvejis, patvirtina net kelių situaciją išmanančių pareigūnų pasakymai: „A, tikriausiai dokumentai seniau rengti...“ Vadinasi, apie problemą žinoma, ji egzistuoja, bet kas ir kaip imsis spręsti?
Tą „seniau“ išvertus į šių dienų kalbą reiškia, kad tokio miško sklypo savininkui vėl reikia kreiptis į vietinę Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą, kuri už tam tikrą mokestį ant turimo sklypo plano pažymi konkrečias valstybinės koordinačių sistemos koordinates (geriausiu atveju, blogiausiu – vėl iš naujo bus atliekami geodeziniai matavimai, o jie, kaip žinome, nepigūs), tada su atnaujintais duomenimis vėl reikės kreiptis į rajoninį kadastro skyrių, kad šis iš naujo įregistruotų sklypą. Tik taip duomenys nukeliaus į bendrą Valstybinės miškų tarnybos registrą.
Kol duomenys neatsispindės šiame registre, miško šeimininkas, ūkiškai tariant, savo miške kirviu nemojuos. O jo sklypas liks įtrauktas į nuosavybės teisėms atkurti skirtų miškų plotų sąrašą.
Ar teoriškai toks plotas gali patekti ir į aukcioną?
Kol kas taip dar nenutiko, nes aukcionai tik įsibėgėja, bet, matyt, gali pasitaikyti, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės nurodo, jog sprendimus parduoti žemės sklypus priima ir žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis pasirašo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio pagal žemės sklypo buvimo vietą vadovas. Žemės sklypų pardavimą organizuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys pagal žemės sklypo buvimo vietą, o žemės sklypo pardavimo aukcioną vykdo valstybės įmonė Valstybės žemės fondas.
Parduodamų sklypų plotai ir ribos nustatomi pagal žemės valdos projektą, kurio parengimą organizuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovas. Jis turi gauti raštišką Valstybinės miškų tarnybos išvadą, kad parduodamas žemės sklypas nepriskirtas valstybinės reikšmės miškams, o jei žemės sklypas patenka į saugomą teritoriją – ir Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos apsaugos ministerijos raštišką išvadą, jog parduodamas žemės sklypas atitinka saugomų teritorijų įstatymo nurodytas išimtis.
Remiantis VMT kadastro planu (kas logiška), anksčiau aprašytu atveju savininko miškas planuose neatsispindi kaip privatus, o žymimas „kiti miškai“, ir čia belieka pridurti sparnuotąją frazę „kas galėtų paneigti“. Be jokios abejonės, šventa savininko pareiga rūpintis savo turtu ir jį saugoti. Tik tokie į dviprasmišką situaciją patekę savininkai nė nesapnavo, kad jų dokumentams dar kažko trūksta.
Šią situaciją „Miškams“ vilnietė advokatė Nerija Žeknienė pakomentavo taip: „Nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos (kartu ir pastato nuosavybės teisės) teisinės registracijos tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro įstatymas, o ją detalizuoja Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Taigi, jeigu nekilnojamojo turto registre miško sklypas yra įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, tokius duomenis gali tekti ginčyti teismine tvarka, nes formaliąja prasme toks daiktas yra valstybės nuosavybė. Įstatymu nėra nustatyta asmens prievolė per tam tikrą laiką įregistruoti savo daiktines teises.
Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio LR civilinio kodekso 255 straipsnis numatė trijų mėnesių terminą nekilnojamojo turto sandoriams įregistruoti turto registravimo įstaigoje – VĮ Registrų centre. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu sutartį, kuria perleidžiamas daiktas, būtina įregistruoti, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.
Šios prievolės neįvykdžiusiems įstatymų leidėjas numatė galimybę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą sandoriui įregistruoti. Dabartinis teisinis reglamentavimas (LR CK 1.
75 str. ) nustato, kad nuosavybės teisės atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarime.
Tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių remdamosi kitais įrodymais.“
Tikėkimės, kad po aukcionų nepasipils teismų maratonas. Ateitis parodys.
Peržvelgus įvykusių ir dar vyksiančių aukcionų sąrašą, visur figūruoja apibūdinimas „ūkiniai miškai“. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 str.
aiškiai apibrėžia, kas yra miškų ūkio paskirties žemė, kuri nėra vien mišku apaugęs plotas (medynai), bet ir mišku neapaugę plotai, tokie kaip kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, sėklinės miško plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; taip pat žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos.
Tad savaime suprantama, kad pirmuosiuose aukcionuose iš viso mėsos puodo imami geriausi gabalai – „ūkiniai miškai“. Kam teks uodega ir ar kas nors jos iš viso panorės?
Nebent koks nuosavybės teisių neatsikūręs žmogelis, kuriam kompensacijai teliks miško aikštės ar keliai, kirtavietės ar žuvę medynai. Ar neliks prie suskilusios geldos ir kai kurie anksčiau minėtų miškų savininkai, nėra visai aišku ar bent to aiškumo prieš pradedant valstybinių nuosavybės teisėms atkurti rezervuotų miškų išpardavimą nepateikta.
Kaip visada, pritrūko laiko ir noro detaliau informuoti visuomenę.
Miškų pardavimo aukcionai prasidėjo be didesnės informacinės kampanijos. Tačiau parduodant ir šalies piliečių nuosavybės teisėms atkurti skirtą miškų dalį tą informaciją, matyt, reikėjo labiau paskleisti tarp Lietuvos gyventojų.
Priminus žmonėms, kad galbūt verta peržiūrėti nuosavybės dokumentus, ko gero, būtų patikslintas ne tik neįregistruotų žemių skaičius, bet gal pavyktų ateityje išvengti ir kai kurių galimų nemalonių situacijų. Ar tai valstybės problema, kitas klausimas.
Tik, deja, piliečių meilė ir pagarba savo valstybei dėl to nė kiek nedidėja.
Komentarai (2)
Keliamasis kranas 6 Mėn. dabar mes sumijeisas mazgas. Aš esu iš provincijos Šiaurės Lusonas). Ar galite pasiūlyti idėjų, kur pirkti vestuvinių ir lydintieji asmenys chalatai + barong jaunikio ir vyrų rėmėjų. Girdžiu gerų pasiūlymų divisoria. Ar aš žinau, tinkamus kontaktus pls., Ką nors, kas daro prieinamą bet gražus gowns.thanks, aš dėkinga už pateiktą informaciją.
Birželio 27 d miško žemės pardavimo aukcionas įvyko N. Akmenėje. Iš tiesų likau sukrėstas ir negaliu tylėti. Miškų turto rinkoje aktyviai dalyvauju keletą metų, turėjau keliasdeimt miškų žemės pirkimo - pardavimo sandorių, pardavęs ne vieną tūkstantį kietmetrių medienos, todėl, manau, esu pakankamai kompetetingas vertinti vykstančius procesus šioje srityje. Iš septynių parduodamų miškų aš aplankiau 5 sklypus, pagal pradinę savo pardavimo kainą pasirodė patrauklūs 4 iš jų. Didelių vilčių, kad šiuos sklypus pavyks nupirkti nedėjau, iš anksčiau turėjau informacijos, kad kainos aukciono metu labai išsipučia, tačiau sudalyvauti buvo vidinis noras. Kai pardavė pirmus 3 sklypus, pasijutau, kaip dalyvaučiau aukcione kokiame nors Stoholme parduodant priemiestinius miškus, kur žmonės tikrai uždirbę daug pinigų investuoja į miško žemę. Tik žinant, kad esu N. Akmenėje, apima slogus jausmas, kai situacija net atrodo nepadoriai. Pakomentuosiu šią situaciją skaičių ir faktų kalba, kurie akivaizdžiai parodo nusikalstamą programą, vykdomą pasitelkiant įstatymo spragas: Sklypas k. n. 3210/0002:204 Jučių k. Akmenės savivaldybė, kurio plotas 8,94 ha, pradinė kaina 12687,43 Lt parduotas už 240000 Lt (du šimtus keturiasdešimt tūkstančių litų!! ). Mano vertinimu, to miško reali kaina siektų 14-16 tūkstančių litų. Miškų kadastro duomenys rodo, kad šiame miške auga 910 m3 medienos ir natūroje taksaciniai rodikliai daugmaž atitinka. Tad vieno kubo stataus miško kaina 240000/910=264Lt/m3. Už brandų ąžuolyną mokėdamas tokią kainą, jį nukirtęs ir pardavęs medieną, o dar ir mišką atkūręs, vargu ar priartėčiau prie nulinio rezultato. Šiame miške brandaus yra 0,6 ha mišraus drebulyno su 140 m3 medienos. Po 6 metų kertama 1,8 ha baltalksnyno , kuriame dabar auga 171 m3 medienos. 4,6 ha beržyno pagrindiniais kirtimais turėtų būti kertama po 36 metų. Leiskite paklausti, ar šitie jauni vaikinai, kažkieno statytiniai, vaikštantys su juridinio asmens antspaudu galvoja 36 metus į priekį. Kodėl, kai paprašiau atskleisti juridinio asmens, aukciono laimėtojo pavadinimą, aukciono komisija pasakė, kad gali atskleisti, jei įmonės įgaliotas asmuo sutinka, tačiau šis atsakė, kad tai yra konfidenciali informacija. Gal įmonės atstovams nenaudinga, kad mes jiems pasiūlysime panašios sudėties miško sklypų įsigyti už dešimt kartų mažesnę kainą... Bet greičiau, dėl to, kad nepaieškotume informacijos apie juos iš viešai prieinamų informacijos šaltinių. Bet mes paieškojome ir radome, kad laimėjusi įmonė UAB Gianta įkurta 1995 metais, veiklos nevykdė ir buvo likviduojama nuo 2004 metų, restruktūrizuota ir perregistruota į UAB 2012 metų kovo 9 dieną, ir birželio 27 d apsipirko N. Akmenės aukcione už 576000 Lt (penki šimtai septyniasdešim šeši tūkstančiai litų) nusipirko 31,3 ha miško, sumokedami po 18,4 tūkst Lt už hektarą gerokai mažesnės už vidutinį Lietuvoje ūkinės vertės mišką. O gal Vilniuje registruota įmonė, turinti vieną samdomą darbuotoją slaviškos kilmės vardu ir pavarde turi kažkokių sentimentų tiems Akmenės rajono sklypams, todėl moka didelius pinigus? Deja nemoka pinigų iš karto visų, sumoka 10 procentų pirkinio sumos, o kitą sumą pradės išsimokėti po metų, įstatymo numatytuose rėmuose visą sumą sumokėdami per 15 metų ir dar mokėdami 5 proc metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos. Aš garantuoju, kad šitus žemės sklypus po 2 metų galėsime įsigyti bankroto administratorių skelbiamuose aukcionuose tik jau be medyno, o įmonė bus bankrotavusi su didžiulėmis skolomis valstybės biudžetui ir žala gamtai, nukirtus nebrandų mišką, bet su pelnu šito grobstymo organizatorių kišenėse. Antroji grobimo dalis bus jau pažeidžiant teisės aktus, ko negalima pasakyti apie sklypo įsigyjimo procedūrą, kur aukciono organizatoriai skėsčioja rankomis ir mato kaip sklypai keliauja į teisėtų aukciono dalyvių rankas. O miškuose dirbančios įmonės ar fiziniai asmenys pretenduojantys į šiuos sklypus, bet kurie nuosekliai laikosi įstatymų, lieka tik statistiniais stebėtojais šitame orinių pinigų žongliravimo cirke. Kai sužinai, kad valstybė privatizuojamų miškų 130 tūkst. hektarų ir per kelis metus juos parduos aukcionuose, darosi visiškai nejuokinga, todėl ir prašau ieškokime prevencinių priemonių, šitam grobstymui pažaboti. Elementariausia ir viską į vietas sustatanti priemonė yra visų pinigų sumokėjimas iki sutarties pasirašymo. Tokiu atveju nauji miškų savininkai tampa lygiais ir rizikuoja savo turtu.