Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Nors berniukai muša varles akmenimis pramogai, varlės miršta iš tikrųjų (Plutarchas)
Vakar nepaprastai daug krito žvaigždžių. Rodos, tiek laimingų akimirkų prieš 13-tą dieną, penktadienį...
Nuo pat ryto stengiausi elgtis kitaip negu įprasta. Nes nuojauta, o gal baimė nujausti kėlė didelį nesaugumo jausmą.
Tai siela jautėsi nesaugi, muistėsi tarsi narve. Skubėjau grįžti į namus ir vis svarsčiau apie tai, kad gyvenu arba tik materialiame pasaulyje, arba tik dvasiniame, tačiau gyventi abiejuose tuo pačiu metu neišeina, nes esu tik vienas.
Todėl dažnai tenka p e r e i t i iš vienos būsenos į kitą, taip kaip p e r i m a s kiaušinis, kuriame užgimusi gyvybė p e r e i n a iš vidinio pasaulio į išorinį, kaip p i r t i s, kuri irgi padeda mums p e r e i t i iš atsinaujinimo kūnu į atsinaujinimą dvasia. Taip vienas mano pažįstamas žmogus – Osvaldas Laivys, savo gyvenimo būdu bei pasaulėžiūra labai primenantis Vilių Orvydą ir tuo pačiu tarsi užsiklijavęs etiketę "kitoks" – išdėstė man, kad žodžiai "pirtis, perėti ir pereiti" yra tos pačios kilmės.
Atsirado griežta riba tarp prabangos ir visiško skurdo. Be to, prabanga ir skurdas nuolat keičia vienas kitą tiek materialiame, tiek dvasiniame pasaulyje.
Nuotaikos, nuojautos, nuomonės... Visa tai taip panašu į nuokanos nuovirą, kuriuo, sakoma, buvo priverstas nusižudyti Sokratas.
Vėliau N. Gogolis parašė, kad gyvenimas neatrodytų toks gražus, jei nebūtų mirties.
Ir štai man toptelėjo mintis, kodėl gamta atrodo tokia graži... Juk ji miršta!
Tik jos mirtis trunka visą amžinybę. Amžina mirtis.
Amžinas gimimas. Amžinas grožis.
Žmogus negali sunaikinti jo daugiau negu suvokia. O nesuvokia dar labai daug.
Nesuvokia savęs, kaip neatskiriamos gamtos dalelės, egzistencinės dulkelės, nesamo laiko akimirkos... Bet tie, kurie tai suvokia, nesiliauja mąstyti ir tuo yra nelaimingi.
Krokuvoje labiausiai mane domino knygynai. Radau fotoalbumų skyrių, kuriame praleidau kelias valandas.
Svajonės įsigyti žirgą išsisklaidė po to, kai į rankas paėmiau nuostabų žirgų albumą. Tuomet supratau, kad ne žirgo man reikėjo, bet gražaus žirgo.
Ne, pačio gražiausio žirgo! Tai buvo tik savanaudiškas noras pasipuikuoti, eilinė garbėtroškiška svajonė, bet ne noras užauginti draugą, kad ir paprastą kaimišką arkliuką.
Dabar galvoju, ar tik nebus tas pats ir su bitėmis. Juk nesu jomis labai susižavėjęs, bet vis vien noriu laikyti.
Dėl medaus?.. Dėl mados?..
O gal dėl įsitikinimo, kad visi, kas laiko bites, laikomi gerais žmonėmis?.. Juokinga, tiesa?
Ar užsimanyti bičių tam, kad taptum geru, ar tapti geru tam, kad pradėtum bitininkauti...
Žvilgsnis užkliuvo už kito viršelio, kuriame pavaizduota pagyvenusi moteris, su kate ir senoviniu fotoaparatu ant kelių. Tai šio fotoalbumo autorė!
Talentinga menininkė, kurios studijoje pabuvojo kelios dešimtys aktorių. Neprisimenu jos vardo, net nesistengiau įsidėmėti, nes tokie vienkartiniai susidūrimai vis vien kada nors užgęsta.
Bet niekada nepamiršiu žodžių, apibūdinančių ją kaip moterį fotografę: "Pas ją ateidavo visi, kas kentėdavo dėl fizinių ar dvasinių negalių. Tai, ką paprastai padaro kosmetologai, plastinių operacijų chirurgai, psichoterapeutai, ji padarydavo viena, pasinaudodama šviesa, bet ne lempų, o sklindančia iš jos pačios vidaus.
Žmonės tarsi atgydavo, vėl pamildavo save, išmokdavo visus trūkumus atsverti savo stiprybėmis, individualumu, vidiniu grožiu." Siela puošia kūną ir mes ją matome per viską pasakančias akis.
Vidinio ir išorinio veido simbiozė. Atskirtis neegzistuoja.
Viskas persipynę, susipynę ir šimtais mazgų susirišę taip stipriai, kad tik vieną keisdamas gali pakeisti kitą. Gražūs yra tie, kurie gražūs savo vidumi, bet ne tie, kurie gražūs pirmąsias sekundes.
Turėdamas daug fizinių trūkumų aš stengiausi kompensuoti juos gabumais. Stengiausi mokytis.
Nors eidamas į pirmąją klasę žinojau tik pirmąją savo vardo raidę, mokėjau skaičiuoti tik iki penkių, nepažinojau daugelio spalvų ir beveik visai nemokėjau kalbėti lietuviškai, antroje klasėje jau pasivijau klasiokus, o trečioje buvau perskaitęs visas mokyklos bibliotekos knygas apie gamtą. Tėvo stiprybės genai man nebuvo perduoti.
Nuo pat kūdikystės nuolat kankinamas ligų, kabindamasis į gyvenimą ir kovodamas už teisę išlikti, aš likau fiziškai silpnesnis už daugelį. Bet nebuvau skriaudžiamas, nors vaikai tarpusavyje yra nepaprastai žiaurūs.
Tuo aš įsitikinau daugelį kartų. Štai prieš kelias savaites važiuodamas prie Balto ežero Paluknyje susitikau grupelę visai mažų vaikų.
Vienas, pats mažiausias iš jų, rankose laikė stiklainiuką, kuriame buvo prigaudyta gražiausių drugių – didžiųjų perlinukų, admirolų ir spungių. Dar nieko neteko taip ilgai įkalbinėti, kaip tą mažą berniuką, kad tik jis paleistų juos, nekankintų.
Net saldainių siūliau, įtikinėjau, kad tiems drugeliams irgi skauda... Pasirodo, maži vaikai kito skausmui yra mažiausiai jautrūs.
Jeigu tie vaikai, kurie žaidžia kruvinus kompiuterinius žaidimus, turėtų tiek jėgos ir kitų galimybių, kaip suaugę, tai būtų pati žiauriausia ir negailestingiausia smogiamoji jėga pasaulyje. Jokio jautrumo, tik zombiškas naikinimo instinktas.
Galėjau tada atimti tuos drugelius ir užsukti ausį, bet pasijutau toks prieš jį silpnas, kad beliko tik pasitraukti... Gerbė mane klasės draugai, bet ne dėl to, kad buvo "draugai".
Buvau mokytojų numylėtinis ir tai juos gąsdino, be to, daugeliui padėdavau paruošti namų darbus. Būtent tada tapau reikalingu žmogumi.
Negaliu nusigręžti nuo prašančio, negaliu pasakyti "ne". Nors tai dažnai labai išvargina ir gena bėgti į bežmogius plotus, bet juk tenka grįžti ir guostis tik tuo, ką rašė Ieva Simonaitytė: "gerą padaręs, nesigailėk".
Trečias albumas, kurį atsiverčiau, buvo apie vilkus. Būtent tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.
Mano bendramintė, su kuria kartu keliavome į Lenkiją, buvo sumąsčiusi projektą – auginti mažą vilkiuką ir vežioti jį po darželius, mokyklas, universitetus. Rodyti jį švelnų, leisti prie jo prisiliesti ir galbūt šitokiu būdu sunaikinti įsišaknijusį archetipą – baimę vilkui, kuri įgyjama dar ankstyvoje vaikystėje dėl suaugusiųjų klaidų, pradedant neprotingais tėvų gąsdinimais ir baigiant brolių Grimų pasakomis.
Tačiau juk vilkas nėra toks. Nors ir nėra užpuolęs žmogaus, jis vis dėlto yra plėšrūnas ir būtent tokį, nė trupučio neperdedant, jį ir reikia rodyti žmonėms.
Vilkai gali būti nepaprastai draugiški ir lipšnūs savo vaikams, kitiems gaujos nariams, bet būna ypač žiaurūs savo aukoms. Žiaurūs, bet kartu ir gailestingi, nes savo aukos nekankina, pasmaugia ją tuoj pat.
Lenkijoje man rodė nuotraukas, kuriose matyti suėstos elnės likučiai ir šalia jos gulintis dar negimusio elniuko lavonėlis. Keista, net nepaliestas.
Ir ši mirtis buvo skirta tam, kad kitokia forma ji virstų gyvybe. Mirties ir gyvenimo ciklas, apie kurį, kaip senovės baltų pasaulėžiūros šaltinį, kalbėjo mitologas Nobertas Vėlius, išsaugo gamtos grožį.
Vilko žavesys nustelbia jo paties žiaurumą. Vilkas suvokia žmogų kaip aukštesnio lygio plėšrūną, nuolat esantį agresyvioje pozoje – ant dviejų kojų.
Ir tuo mes galime džiaugtis, nes tik plėšrūnai (mėsėdžiai) miršta sava mirtimi. Žinoma, šiais laikais jau galime rinktis ir pereiti į kur kas humaniškesnę egzistencijos formą, atsisakydami aukų vardan savo skrandžio, atsisakydami skausmo, kurį suteikiame tiesiogiai ar netiesiogiai atimdami gyvybę būtybei, kuri turi kertinius jausmus, be galo panašius į žmonių.
Tie trys albumai, kuriems paskyriau bemaž tris valandas, sužadino naujas kūrybines gysleles fotografui, kuriuo viešai vadintis dar nedrįstu. Nuo tada, kai gimtadienio proga gavau pirmąjį fotoaparatą "Skina", praėjo visai nedaug laiko.
Tačiau archyvuose saugau jau septynis tūkstančius sustabdytų akimirkų, sukauptų per šešerius metus. Daug tai ar mažai?
Jei visus tuos kadrus sujungčiau į visumą, į nepertraukiamą judesį, gaučiau tik keturių minučių filmą. Šešeri metai, kurie sutilpo į keturias minutes...
Arba keturios minutės, atimtos iš šešerių metų. Vienas vietinis fotografas ir poetas Algis Jakštas yra sakęs, kad fotografas yra laiko vagis.
Jis tarsi išplėšia sekundės dalelę iš viso prabėgančio ir save naikinančio srauto ir pasiima ją sau. Tuo tarpu Rozalimo mokytoja lituanistė Genovaitė Valčiukienė teigia atvirkščiai.
Jį įtikinėja mane, kad aš nevagiu iš laiko, o dovanoju jam tai, ko jis pats nepajėgus išsaugoti. Manau, kad man netinka nė vienas iš šių variantų.
Netinka ir abu kartu, nes vogti ir dovanoti mokėjo tik Tadas Blinda.
[gallery columns="7"]
Komentarai (6)
I've been a keen lover of your site for a while and never truly given anything at all back, I am hoinpg to change that in the future with increased conversation.Thanks for another great inclusion for the website.
Gera skaityti tokį nuoširdų tekstą. Nes mokytis visad yra ko. Kad ir to nuolatinio budėjimo, to sugebėjimo pajaust, kodėl kažką norėčiau daryti arba ne. Nes tuštybė nuolat šalia ir kėsinasi į mūsų vidų, prisijunt prie to, ko vis tiek mumyse nors šiek tiek yra. Labai džiaugiuosi, kad radau šį tinklapį.....
nežinau ar vaikai iš prigimties yra žiaurūs. Galvoju, kad ne. Turiu vaikų, turiu katę. Mylim ta katę. Vaikai tai matė. Ir visada mane stebindavo vaikų neapsakomai švelnus elgesys su tuo gyvūnėliu. Kaip atsargiai ir su kokia mele jie su katyte bendraudavo ir bendrauja. Ir tas gyvūnėlis aiškiai tai jaučia, prie jų kaip prie nieko kito prisirišęs. Lygiai taip ir su kitais gyvais padarėliais jie elgiasi. Nėra jų nuskriaudę. Man atrodo, kad vaikus sugadina blogas pavyzdys, o iš prigimties jie yra angelai.
skaičiau tekstą ir atsigavau. Kaip gražu. Sėkmės autoriui. Norėčiau Autorių matyti ir Lietuvos sąraše.
tikrai perejau is vienos busenos i kita ilgai as stoviu prie atverto lango kol nusileidzia saule ir uzplusta vakaro vesa situo laiku kitom akim matau pasauli susimastau apie save dabar lietuvoje daznai galime sutikti materialiai apsirupinusi dvasios ubaga kitas net nesupranta kad yra dalyku kuriu negalima nupirkti uz pinigus o as taipat nariu laikyti bites ydomu kodel reikia pamastyt
Andriau, tavo gamtiškoji filosofija yra tarytum apmatai gilesniam apmąstymui. Todėl tikiuosi, kelionė bus įdomi, turininga. Na, o bitės, kaip sako mano kaimynė, miršta kartu su šeimininku. Vadinasi, ryšys tikrai yra stiprus. Sėkmės tau.