Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“, Vilnius, „Mintis“, 1995, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, p.
352), ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška priešingybe – patekusi į alkoholio „spąstus“, pamažu degraduoja, o galiausiai žūva, iš pradžių moraliai, o po to ir fiziškai. Beveik prieš šimtą keturiasdešimt metų parašytas romanas apie proletariškų Paryžiaus priemiesčių realybę ir dabartinės Europos (taip pat Vidurio ir Rytų Europos) socioekonominė ir geopolitinė tikrovė – atrodytų, kas tarp jų bendro?
Vis dėlto esama bent trijų šių istorinių realybių sąlyčio taškų.
Akivaizdžiausia yra pati alkoholizmo problema. Europa – labiausiai girtuokliaujantis planetos žemynas, o didžioji dalis labiausiai girtuokliaujančių Europos šalių randasi būtent mūsų regione, ir problema, beje, vienodai aktuali abiejose dabartinės geopolitinės priešpriešos pusėse.
Prieš ketvirtį amžiaus iškovota politinė nepriklausomybė, regis, nė kiek nepadėjo mūsų šaliai vaduotis iš priklausomybės nuo „velnio lašų“. Ko gero, situacija, lyginant su sovietmečiu, tik dar pablogėjo, kas, be abejo, daug ką pasako apie tos „nepriklausomybės“ kokybę.
Šioje vietoje nėra reikalo priminti rezonansinių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų, padarytų į alkoholio „spąstus“ patekusių žmonių, – jie visiems gerai žinomi.
Kitas sąlyčio taškas yra tas, kad po socialistinės alternatyvos kapitalizmui žlugimo (ši alternatyva ir patį kapitalizmą – bent jau Europoje – darė kapitalizmu „su žmogišku veidu“, t. y.
tokį, kuris, konkuruodamas su socialistinio bloko šalimis dėl „paprastų“ žmonių simpatijų, vertė pastariesiems daryti reikšmingas nuolaidas socialinėje sferoje), įsigalėjus neoliberaliai ideologijai, prasidėjo gravitacija tos socioekonominės realybės, kurią savo kūriniuose aprašė tokie rašytojai, kaip Zola ir Charlesas Dickensas, link. Ši gravitacija ypatingai pasireiškė postsocialistinėje erdvėje.
Šiandien mes ją stebime, pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos vyriausybės pastangose žūtbūt „prastumti“ naują darbo kodeksą. Laimei, ne visur – kaip Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ pabaigoje ir pas mus, Lietuvoje – „liaudis tyli“.
Antai Prancūzijoje prieš analogiškas neoliberalias iniciatyvas į gatves išeina dešimtys ir šimtai tūkstančių. Nenori prancūzai sugrįžimo į Žervezos ir Kupo – pagrindinių Zola romano herojų – laikus.
Jeigu nubrėšime paralelę tarp vergavimo kenksmingam įpročiui ir vergavimo kenksmingai ideologijai, gausime trečią sąlyčio tašką tarp Zola romane aprašytos šeimos istorijos ir paskutinio ketvirčio amžiaus Vidurio ir Rytų Europos istorijos. Tokia paralelė teisėta ir prasminga.
Juk panašiai kaip alkoholio sukelta girtumo būsena kenkia adekvačiam realybės suvokimui (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos sau ir kitiems arba net tapti mirties priežastimi), vergavimas kenksmingai ideologijai iškreipia sveiką pasaulio matymą (o blogiausiu atveju gali padaryti nepataisomos žalos ištisoms visuomenėms, valstybėms ir tautoms arba net tapti masinių žudynių vardan tokios ideologijos priežastimi). Per pastaruosius du su viršum šimtus metų (pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metinių šventimas šiemet buvo paženklintas kruvinos tragedijos Nicoje) vis toldama nuo ją sukūrusios krikščioniškos pasaulėžiūros, Europa piršo pasauliui vieną po kitos kenksmingą ideologiją, naują dvasinio apgirtimo formą.
Karlas Marxas pavadino religiją „opiumu liaudžiai“. Tačiau komunizmo (Marxo paskelbto istorijos tikslu), liberalizmo, kraštutinio nacionalizmo, Vokietijoje mutavusio į nacionalsocializmą, apsvaigintieji tik per vieną XX amžių pražudė, ko gero, daugiau žmonių, negu krikščionybės, islamo ir kitų religijų vardu pražudė jų išpažinėjai per visą ankstesnę istoriją.
Mūsų regiono šalys šiandien yra neoliberalizmo „spąstuose“, į kuriuos jos pateko iš karto po komunizmo žlugimo.
Pažvelkime, kas vyksta su Žervezos ir Kupo šeima, kai ji patenka į alkoholizmo „spąstus“. (Ir nubrėžkime paralelę su neoliberalizmo „spąstuose“ esančiomis postkomunistinėmis šalimis.
) Pirmame ritimosi žemyn etape kenksmingas įprotis priveda prie daugumos ryšių su pastoviais klientais netekimo. (Žerveza turėjo nedidelę skalbyklą.
) Paralelė su iš komunizmo išsivadavusia ir iš karto į neoliberalizmo „spąstus“ patekusia Lietuva? Ogi tradicinių ekonominių ryšių ir rinkų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje praradimas.
Toliau eina savo įmonės – ekonominio šeimos pagrindo – žlugimas. Paralelė?
Ogi daugybė žlugusių Lietuvos pramonės įmonių, aprūpindavusių darbu šimtus tūkstančių šalies piliečių. Toliau – grimzdimas į skolas ir šeimos turto išpardavimas.
(Šioje vietoje paralelė su neoliberalios Lietuvos tikrove, regis, akivaizdi. ) Blogėjančią šeimos materialinę padėtį lydi augantis susvetimėjimas tarp jos narių, kurio viršūne tampa dukters, pasukusios laisvo elgesio merginos keliu, pabėgimas iš šeimos.
(Palikti blogą – girtą nuo neoliberalizmo – skurdžią motiną Tėvynę ir parduoti save, tiesa, irgi girtam nuo šio gėralo, bet turtingam pirkėjui vienos iš Vakarų Europos valstybių asmenyje, mūsų regione reiškia emigruoti. ) Visai prasigėrę kadaise apie laimę svajoję (šią svajonę galima palyginti su 1988-1990 m.
„Dainuojančios revoliucijos“ lūkesčiais) sutuoktiniai savo apgailėtiną padėtį moka taisyti tik vieninteliu būdu – didindami alkoholio dozes. (Sergančiam neoliberalizmu atrodo, kad vienintelis būdas sveikatai pagerinti – dar daugiau neoliberalizmo.
Naujo darbo kodekso „stumimas“ – kaip tik toks atvejis. ) Aišku, jog tai – kelias į mirtį.
Po moralinės mirties eina mirtis fizinė.
Vyras miršta psichiatrinėje ligoninėje nuo baltosios karštligės. Jo alkoholio sužalota sąmonė kovoja su jos pačios susikurtu priešu.
„Atrodė, kad Kupo kariauja su visa armija. [...
] Jis šėlo vidury palatos, tvatino kumščiais save, sienas, grindis, vertėsi kūliais, šokinėjo, boksavo tuštumą, norėjo atidaryti langą, nuo kažko slėpėsi, gynėsi, šaukėsi pagalbos, pats sau atsakinėjo ir viską darė be jokios atvangos, atrodė kaip žmogus, užspeistas į kampą, tarytum jį būtų persekioję devynios galybės priešų.“ (p.
362) Bet išoriniai priešai – ligonio sergančios sąmonės padariniai. Kai kaimyninė valstybė pavadinama „teroristine“, kai VSD ataskaitoje Kovo 11-osios akto signatarai beveik apkaltinami dirbą tai valstybei, kurios interesų labui veikia, pasirodo, ir skalūnų dujų gavybos priešininkai, ir prieš naujos branduolinės jėgainės statybą balsavę arba „žemės referendumą“ organizavę piliečiai, ir elgetiškus atlyginimus gaunantys streikuojantys mokytojai, – turime reikalą būtent su tokia sergančia sąmone.
Tuo tarpu tikroji ligonio tragedijos priežastis – jame pačiame, jo viduje, kur „matyt, vyko kažkas labai baisaus. Ten tikriausiai darbavosi šėtonas.
Panašiai kurmiai rausiasi po žemėmis. Prakeiktas „Spąstų“ gėralas prisodrino visą Kupo kūną ir netrukus užbaigs savo darbą: grauš ir siaubs savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, iškeliaus į kitą pasaulį.“
(p. 365) Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės „kūną“ graužiantis ir siaubiantis „prakeiktas gėralas“ (kuris, kaip liudija katastrofiškos dabartinės demografinės tendencijos, yra mūsų tautai ne mažiau, o gal net labiau pražūtingas už komunizmo nuodus) yra neoliberali vidaus ir užsienio politika bei šią politiką aptarnaujanti propaganda, teisinanti šios politikos vaisius – mūsų šalies virtimą pafrontės zona be jokios vilties apžvelgiamoje ateityje išsikapstyti iš skurdo zonos.
Pafrontės zona ir skurdo zona – bjaurus kokteilis.
- ••••••
Guostis galima nebent tuo, kad šiandien daug kas Europoje užtikrintai gravituoja skurdo ir pafrontės zonos link. Esame liudininkai to, kaip teroras tampa Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę.
Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Ji jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai.
Jį vykdo vienišiai. O kai vienos šalies piliečiai, vedami politinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą.
Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945-1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis, negu taisyklė.
Palyginti jį galima nebent su 1871-1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“ („Vakarykštis pasaulis“, Vilnius, Tyto alba, 2005, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, p.
26). Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945-1991 m.
taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas „Šaltojo karo“ – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kurie 1941-1945 m. trumpam buvo sudarę sąjungą, nukreiptą prieš nuo genetiškai jiems svetimos nacių ideologijos apkvaitusią Vokietiją.
Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, jog „Dainuojančios revoliucijos“ metu būta svajonių apie „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos.
Vienoje „Šaltojo karo“ fronto pusėje po Josifo Stalino mirties buvo padaryta rimtų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus.
Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko?
Pasibaigus „Šaltajam karui“, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis.
Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtę bombas ant vienos iš kariaujančių pusių.
Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.
Paskutiniai teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio tekste „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ ( www.delfi.lt ) išsakytai minčiai, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste.
Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančio dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškosios Europos tradiciją.
) Jeigu žavėtis Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d.
išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai.
[... ] Jo (de Sade’o – A.
M. ) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“
Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Saint-Étienne-du-Rouvray bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus .
Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m.
imperatoriaus Konstantino edikto masiškai persekioja krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Tai daro prancūzų revoliucionieriai su jakobinais priešakyje, jakobinais, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“.
Bet žudikai Saint-Étienne-du-Rouvray bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jų asmenyje esame teroristinės jakobinų tradicijos ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungos liudininkai.
Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje. (Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai.
Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų, nieko, išskyrus kančias, neatnešė. ) Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą.
(Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir Sovietų Sąjungą. ) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus.
ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“
Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t.
y. valstybinio teroro – metodus.
Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“ įtvirtinimui, atžvilgiu?
Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“.
( www.tiesos.lt )
Saint-Étienne-du-Rouvray bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio Šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje ir jakobinų terore pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį.
Islamo vardu vykdomas teroras yra simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“.
O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija.
Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus, kurie, kaip tas Kupo kūną prisodrinęs prakeiktas „Spąstų“ gėralas, graužia ir siaubia savo auką, ir toji, raitydamasi ir tąsoma traukulių, pamažu traukiasi iš istorinio pasaulio.
- ••••••
Po vyro mirties Žerveza gyveno dar kelis mėnesius. „Ji ritosi vis žemiau, patirdavo vis skaudesnių pažeminimų ir merdėjo iš bado.
[... ] Iš tikrųjų ji žuvo nuo skurdo, purvo, nuo nuovargio – nuo savo pražudyto gyvenimo sunkumo.“
(p. 366-367) Paimti jos lavono atėjo girtas laidotuvių biuro darbuotojas.
„Ir, apglėbęs Žervezą savo stambiomis pajuodusiomis letenomis, dėdulė Bazūžas susigraudino: švelniai pakėlė moterį, kuri taip seniai prie jo veržėsi. Paskui su tėvišku rūpestingumu paguldė ją į karstą ir žagsėdamas sumurmėjo:
- Žinai... Paklausyk... Matai, čia aš, Bibi Linksmuolis, damų guodėjas... Tu dabar laiminga. Miegok ramiai, mano gražuole, liūlia, liūlia!“ (p. 367)
Daug visuomenių, tautų, valstybių ir civilizacijų jau išgirdo tą lemtingą ir neatšaukiamą „liūlia, liūlia!“. Išėjimas iš neoliberalaus apgirtimo būsenos, iš pafrontės ir skurdo zonos spąstų yra būtina sąlyga tam, kad mūsų visuomenės artėjimas prie to „liūlia, liūlia“ būtų bent pristabdytas.
Komentarai (20)
Oho! Ir koks gi turi būti ideologinio-propagandinio užsizombinimo lygis, kad taip nesuvokti straipsnio esmės, ir su tokiu aplombu pulti kritikuoti savo paties (ne autoriaus) išmislus? ` ` ` ` ` Koks gi „raudonas skuduras“ išprovokavo tokią neadekvačią tamstos reakciją? Neoliberalizmo kritika, ar jį „žeminantis“ sulyginimas su visomis esybės „fibromis“ neapkenčiamu „KOMUNIZMU“- vakarų polittechnologų pastangomis dekonkretizuota, suabstraktinta ir demonizuota propagandine kliše-baubu, tapačia PASAULINIAM BLOGIUI, ir skirta Vakarų zombo-planktono irracionaliai baimei sukelti?
oho, ir toks absurdas publikuojamas Šiaurės Atėnuose? "1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas „Šaltojo karo“ – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio". Taika jis vadina SSRS vidinį terorą,nevaržomai siautėjant KGB,tremtis,Afganistano karą, Vietnamo, Kambodžos karus ir dar masę karų artimuosiuose rytuose, Afrikoje? Na kas, kad ne tiesiog Europoje. Ar nuo to kruvinas "modernybės projektų varžymasis" įgauna teisinio legitimumo statusą, taikos nešėjo titulus? Bet gi autorius įrodinėja, kad tik šaltas karas buvo taikos garantas. O juk būtent šaltas karas buvo pavienių, bet nesvietiškai kruvinų karų (tarp tų pačių modernybės projektų) už Europos ribų priežastis, o dabartinis teroro amžius Europoje ir yra būtent tų "modernybės projektų" susidūrimų mano minėtoje Afrikoje ir Atimuosiuose rytuose padarinys.
Nr.13-am: žodis mąstantis rašomas su ą (su nosine), bet ne kiekvienas mąstantis apie tai susimąsto.
"...pagal kuri pretenduotumėte į tu protaujančiu savotiška 'kasta'..." Stasiukasas prisikalbėjo, - ėmė kažkas Stasiukasui tiek ir tokių įdomių klausimukų mestelėjo, kad bus labai smalsu sulaukti atsakymų į juos... Gal gi bent šį kartą išeis Stasiukasui primesti "...išmanią šlangą..." :D
Na su kuo tamsta kryžmintas yra pakankamai aišku. Matyt patriarcho tvartelio ožys tamstos mamutę patvarkė. Dabar iš tavęs naudos, kaip iš ožio pieno. Ar tu dirbsi ar nedirbsi, pieno neduosi...
Kad kažko ATSISAKYTI, tą „kažką“, reikia TURĖTI. ` ` ` ` ` Tad ką mes, kaip tauta, šiuo metu TURIME? ` ` ` ` ` ` Apart propagandinių liberastinių pezalų apie abejotinas „vertybes“, mes turime: 1) DEINDUSTRIALIZACIJĄ, 2) kultūrinę-socialinę DEGRADACIJĄ ir 3) kritinę DEPOPULIACIJĄ. ` ` ` ` ` Būčiau labai laimingas, jei šito „turto“ kuo greičiau atsikratytumėme ...
Nors diskusija su užprogramuotu zombiu – bergždžias laiko švaistymas, visgi (o gal dar atkoduojamas? ) suteiksiu tamstai progą VIEŠAI PADEMONSTRUOTI, kad dar TURI savarankiško mastymo ir informacijos analizės GEBĖJIMŲ, apart polittechnologų sukurptų ir MIP implantuotų į smegeninę RUSOFOBINIŲ KLIŠIŲ, atpalaiduojančių protą nuo PRIEVOLĖS MASTYTI. ---------------------------------------------------------------------- Taigi, TESTAS: Ką, bendrapilieti Stasy, įžvelgi šiame žemėlapyje „Y-хромосомные гаплогруппы Европы“ [ dna-academy. ru/wp-content/uploads/Haplomap_Europe. jpg ]? ` ` ` ` ` Koks jame santykis (tapatumas) tarp Vakarų Europos, Rytų Europos ir Lietuvos? ` ` ` ` ` Kokia šio genetinio pasiskirstymo DABARTINĖS PADĖTIES susiformavimo istorija? Ko šiame žemėlapyje (šioje teritorijoje) nebuvo prieš 5 tūkstančius metų? ` ` ` ` ` Kokios Lietuvos ir rytų-vidurio Europos tautų arijų (R1a) genetinės šakos (dna-academy. ru/wp-content/uploads/Haplomap_R1a. jpg) sąsajos su vidurio ir pietų Azijos (Indijos) šalių elito genetiniais ypatumais (dna-academy. ru/wp-content/uploads/Haplomap_Asia. jpg)? ` ` ` ` ` Kas sieja lietuvių, rusų kalbas ir sanskritą? Kaip išplito t. v. „indoeuropietiškos“ kalbos: iš rytų Europos lygumos į vakarus (vakarų Europą) ir pietryčius – iki Indijos (kada)? Ar iš Indijos, per Rusiją į vakarų Europą? ------------- Kaip atsakymai į šiuos klausimus „įsipaišo“ į Vakarų Politinės Sistemos kuruojamo mokslo antropologines-populiacines-lingvistines teorijas ir oficialiąją istorinę chronologiją? ` ` ` ` ` Ką, tamsta Stasy, galėtum pridurti nuo savęs? ---------------------------------------------------------------------- Prašau, neskubėk su atsakymais: jei manai, kad saviugda verta intelektualinių pastangų – pašvęsk jiems bent porą dienų, o geriau – savaitę. Manau, laukiantys atradimai to verti ... -------------------------------------------------------------------- Jei manai, kad esi visažinis ir neverta atimti laiką iš bukų propagandinių klišių tiražavimo – nesitikėk pagarbaus požiūrio į save, kelkis į Delfį. ` ` ` ` ` Rinktis tau. Sėkmės!
Jus bent įdomumo dėlei įdėkite nors viena tekstą su komentaru į tema ..pagal kuri pretenduotumėte į tu protaujančiu savotiška 'kasta'..'Išmania šlangą' būti tinka tik darijui ir ji mėgdžiojantiems ..bet mastančia jos tikrai nevadinčiau ..
EU mes geriame visi ir visuotinai, todėl Alachas mus ir nugalės.
sveikinu su nusvitimu, prasviesejimu. Viska slepk ir ateityje savyje, kitai gali kaimynai pagauti ir isvezti.
Man yra kuom didziutis, tiesiog bunant protaujanciu Letuvos pileciu. " Tinginio valgoma duona ne tik verkia atviru tekstu , bet dar ir kitus iš doro kelio veda ..:)" Jus apie 20 kelerius metus valdanti "elita" ? Butu smagu jeigu jus tai ivertintumet. Tada prasides normalus gincas.
Čia ir mastyti nėra ko, reikia dirbti ir taip kad pačiam butu kuo didžiuotis . Tinginio valgoma duona ne tik verkia atviru tekstu , bet dar ir kitus iš doro kelio veda ..:)
Pagalvokite pradziai apie nepriklausomybe ir apie tai , kad valgyti sociai butu galima ne tik seime.
Jei tai ka čia rašote yra tamstos nuomonė , tai gal leiskite paklausti o kas laukia išsivadavusios Lietuvos ir jos ‚amžinos draugės‘ Rusijos ateityje ? juk jei kažko atsisakome tai vardan kažko kito ..labiau vertingo :)
Visi gerai prisimename,kaip prie sovietų grobsteme vakarų šalių prekes,nes jos buvo pranašesnes. Sugriuvus santvarkai niekur stebuklo nebuvo turejome prisitaikyti prie vakarų kitaip lauke bedarbyste. Kad prisitaikyti butina nauja technologija,nauji sukonstruoti mūsų inžinierių įrengimai,įranga gaminiai atitinkantis vakarus,o tokių stebukladabių mes neužsiauginome. Todel nieko nekaltinant tenka dirbti vakaruose samdinukais. Vyriausybe nieko daug padeti negali,protinga vyriausybe kuri netrukdo verslininkų su kvailais rekalavimais,drakoniškais mokesčiais,tikrintojų divizijomis. Į vyriausybes per partijas patenka pilka mase,kuri neturedama jokio išsilavinimo supratimo vadovauja ministerijom . Pvz. melioratorius -darbininkas vadovauja medikų armijai,Medikas vadovauja krašto apsaugai,laborantas ministrų kabinetui ir t. t. Dirbančios,reiklios sau vyriausybes mes per 26 metus nesugebejome pasamdyti. Valdančios partijos Tautoje praradusios autoritetą,pasitikejimą visiškai išsiseme ir jau baige darbą. Rudenį nueis nuo politines scenos. Taip kaip greitai žmones nuramina auchogolis,daugelis sunkmečių jį vartoją. Kad susikrauti gopšiems,blogiems žmonems kapitalą auchogolį gamina pigiai iš susintetintų cheminių medžiagų. Šis nuodas greitai ardo vidaus organus,smegenys,taip vartotojas žūsta. Niekas niekam per prievartą neįpila į burną išvardintų nuodų. Jeigu esi tvirtas,turi savo nuomonę neimk nei lašo šio užnuodyto brūdo. Ateitis Lietuvos laukia gera. Turime derlingas žemes,daug gelo vandens,žmones išsilavime valdo ne vieną profesiją,kelias kalbas,esame atsakingi ir darbštūs. Pas mus gamta rami,turime keturis metų laikus. Taip kaip vakarų šalys labai toli nueje su pramoninę chemizuotą žemes ūkio žemdirbystę,jų ž. ū. produkcija ne ekologiška,todel turi jie sveikatos nelaimes. Daugelis LR šalies ūkių yra išsivalę kiti dar valo mirusią dirvą,nuo chemijos. Sveikoje žemeje kuri patręšta organinemis trašomis augina eko produkciją,kurios perteklių l. brangiai pirks vakarai.
Vaziuok konservatnyke tora y Briusely, ten taves laukia transvestitas Raulis ir Conchita isskestom kojom.
Straipsnio autorius įtaigiai parodė dabartinių globalizatorių pasauliniu mastu naudojamą įrankį – NEOLIBERASTINIO ALKOHOLIZMO NUODĄ, skirtą visuomenių, tautų, valstybių ir lokalių civilizacijų žlugdymui – amorfizavimui į vienalytę nutautintų biorobotų, Naujos Pasaulio Tvarkos (neo-vergovinės sistemos) vergų masę. ------------------------------------------------------------ Autorius sielojasi dėl Europos tautų krikščioniškosios tapatybės likimo - „Atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus “- matomai, laikydamas ją (krikščionybę) savaime suprantama vertybe, palaikančia europiečių (t. t. lietuvių) visuomeninį stabilumą ir kultūrinį-tautinį identitetą. ------------------------------------------------------------ Bet gi (!!! ), autorius samoningai ar nesamoningai pamiršo, kad kardu ir ugnimi 300-tus metų, lig pat Žalgirio, Europos Popiežiaus imperijos (tuometinio globalizatoriaus) Lietuvoje diegta KRIKŠČIONYBĖ – lietuviams, kaip ir kitoms Rytų Europos vedistinėms (suvulgarintai - stabmeldžių) tautoms buvo ir tebėra toks pat jų TAUTINĮ IDENTITETĄ ŽUDANTIS NUODAS, veikiantis kiek lėčiau, nei neoliberalizmas, bet irgi perspektyvoje mirtinas, nes atkerta nuo tautinės genezės šaknų, būtinų tautinei regeneracijai po populiacinių katastrofų (tokioje esame) ir geopolitinių asimiliacinių poveikių.
Mes gyvename judo-vatikaninėje BIBLIJINĖS ideologinės-kultūrinės koncepcijos CIVILIZACINĖJE MATRICOJE. Ji buvo sukurta vos prieš 500 metų. ` ` ` ` ` ` ` Per tą laiką iš Europos, o vėliau ir likusio globalizuoto pasaulio TAUTŲ ATMINTIES kryptingai ir metodiškai buvo ištrinta informacija apie ikikrikščionišką Šiaurės Vedistinę civilizaciją, kurios supaprastintos lokalizuotos versijos atplaišas, nesuteikiančias bendro vaizdo, dabar žinome kaip Indijos vedistinės tradicijos išlikusius rašytinius artefaktus, traktuojamus kaip pasakų žanro egzotinius epus. Bet kokie rašytiniai šaltiniai ir artefaktai, buvę Europoje ir gretimuose regionuose, bylojantys apie buvusią civilizaciją, per įmanomai trumpiausią laiką buvo metodiškai sunaikinti arba neidentifikuojamai “atrestauruoti”, o smulkesni ir vertingiausi praktine prasme, kaip kad detalūs pasaulio geografiniai žemėlapiai – suslėpti Vatikano saugyklose. ` ` ` ` ` ` ` Vatikanas, kaip vieną iš būtinų GLOBALAUS VALDYMO ĮRANKIŲ, padedančių įtvirtinti savo ideologinę-kultūrinę-politinę įtaką, XV-XVI a. sandūroje sukūrė ir naują istorinės “tikrovės” versiją – OFICIALIĄJĄ CHRONOLOGIJĄ, kurią nauju kalendoriniu standartu “pririšo” prie fiktyvios, tūkstantmečiu pasendintos, sakralizuoto Kristaus gimimo metų nulinės atskaitos. Šiuo, vienu iš daugelio triukų, visuotinon (ypač “akademinėn”) užmarštin buvo “pakasta” virš penkių tūkstantmečių realios ligtolinės Šiaurės Vedistinės civilizacijos egzistavimo istorijos, kuriai, pagal negausių lig šiol išlikusių šios civilizacijos žinių saugotojų tebenaudojamą kalendorių, yra jau 7524-ri metai nuo Didžiosios Taikos. ` ` ` Deja, šioje Vatikano kažkada „pakastoje“, o anglosakso-judo-masonų globaliai kontroliuojamo akademinio „mokslo“ tendencigai lig šiol „nematomoje“ civilizacinėje epochoje glūdi mūsų, baltų-slavų TAUTINĖS GENEZĖS ŠAKNYS. ` ` ` ` ` ` ` Kol neišsivaduosime iš Vatikano sukurtos ir anlosakso-judo-masoninių globalistų šiuo metu transformuojamos Vakarų Biblijinės civilizacinės Matricos, bei iš naujo neatrasime savo vedistinių šaknų – mūsų TAUTOS FIZINIS IŠLIKIMAS, juolab atgimimas – NEBEĮMANOMAS. --------------------------------------------------------------------------- Vilčių į degradavusį ir praradusį sąžinę, bei valstybės kūrimo gebėjimus Lietuvos politinį-akademinį elitą nededu. ` ` ` ` ` ` ` VILTĮ TEIKIA Vakarų Politinės Sistemos suformuotų istorinių-antropologinių MITŲ AIŽĖJIMAS, naujų archeologinių atradimų ir naujų mokslo krypčių (t. t. DNR-genealogijos (DNA-Genealogy, ДНК-генеалогия)) poveikyje, bei mūsų gentinių-genetinių brolių ir daugiatūkstantmečių bendražygių – rusų – akivaizdus vadavimasis iš tos Sistemos įtakos, kuris, tikiuosi, TRANSFORMUOSIS Į IŠSIVADAVIMĄ iš Biblijinės Civilizacinės Matricos, bei naujos Eurazijinės Civilizacinės Platformos sukūrimą, legalizuojant ir integruojant į pasaulinės visuomenės samonę per „Biblijinio užtemimo“ šimtmmečius slėptą ir išsaugotą CIVILIZACINĮ ŠIAURĖS VEDIZMO PALIKIMĄ.
straipsnis aiskiai pries konservatorius nustatytas. vaziuok autoriau i maskva, ten taves laukia putinas isskestom rankom
Norėjosi parašyti ka nors gražus po autoriaus str. pradžia daug žadanti ...deja neišėjo . Martinkaus nakties košmarai su jo pačio pasąmonės traumomis ..sunkiai suderinama dabarties aprašimui .Vizgi siūlyčiau aut.vartojant stiprius raminančius ,sekanti karta, vengti čia dėti savo kūrinius . Križminti galima viska su viskuo , bet geriau ta daryti tik savyje ,..neišsiduodant.