Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Kai Žalios Girios – buvusio Didžiosios Kovos apygardos partizanų leidinio – prikėlimo naujam gyvenimui iniciatorius, LKKSS VAS narys, št. srž.
Audrius Vareikis paprašė parašyti straipsnį apie patriotizmą – sutrikau. Niekad nemėgau filosofijos, nors pripažįstu jos neabejotiną reikšmę žmogaus savivokai.
O kalbėjimas apie patriotizmą man panašus į filosofavimą, t. y.
perdėm sudėtingą minčių dėliojimo tvarką, dažnai vedančią į siaurus personalinius labirintus-akligatvius, po kuriuos neitin mėgsta slampinėti kiti žmonės. Jie juk turi savo „kelius ir klystkelius“...
Kalbėjimas apie patriotizmą man asocijuojasi ir su bereikšmiu oro virpinimu, nes ne „malimas liežuviu“, o veikimas duoda juntamus rezultatus... Ir vis dėlto sutikau paimti plunksną, idant žodį pabandyčiau paversti veiksmu.
Praėjus 24 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metams vis dažniau įvairiuose lygmenyse galima išgirsti papostringavimų patriotizmo tematika. Kaip antai: ginsiu Tėvynę, bet jeigu ...Skirsime krašto apsaugai papildomas lėšas, bet jeigu ... Grįšiu į Lietuvą iš emigracijos, bet jeigu ... Būsiu visuomeninės organizacijos nariu, bet jeigu... Esu rusas ir nors mano tėvynė Lietuva, tačiau... Aišku, kad esu patriotas, bet...
Ar gali egzistuoti patriotizmas „molinėmis kojomis“, t. y.
patriotizmas su tokiomis išlygomis, kaip „jeigu, bet, tačiau“? Ar gali būti tik „patogus“ patriotizmas – iš ryto dar rėkiantis apie meilę Tėvynei, o vakare – tik savo kiemu besirūpinantis Lietuvos gyventojas; prieš TV kameras – pasisakantis už Lietuvos kariuomenės stiprinimą, o joms išsijungus – išmetantis valstybės milijonus „vėjais“; kol valstybėje taika – karjeros tarnautojas valstybės tarnyboje, o kai Tėvynė pavojuje – už kordono per upelį brendantis bailys; aistringai „ginantis“ Lietuvą nuo išpardavimo ir abejingai tylintis kai Lietuvai iškyla reali karinė grėsmė tautininkas?
Žodynai sako, kad patriòtas [gr. patriōtēs – tautietis, tėvynainis], žmogus, atsidavęs savo tautai, tėvynei, pasiryžęs savo interesus paaukoti jos labui. Patriotizmas (iš lot. patria „tėvynė“) – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais – aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra.
Žmogus, „atsidavęs tautai“. Kaip tai suprasti? Vėl gi, žodynai aiškina, jog, pavyzdžiui, „lietuvių tautą, o tiksliau tautybę sudaro individai, priskiriantys save lietuvių kultūros žmonėms, laikantys šią kultūrą sava“. Taigi, „atsidavęs tautai“, tai reiškia būti atsidavusiu žmonėms, jungiamiems bendros – lietuvių – kalbos ir per tūkstančius metų susiformavusių tradicijų, pasaulėžiūros, vertybių ir istorijos.
Tačiau šiame žodžių junginyje yra dar vienas svarbus žodis – „atsidavęs“, kurį galima iš karto paremti ir junginiu „pasiryžęs savo interesus paaukoti tautos, tėvynės labui“. Štai šioje vietoje ir prasideda veiksmas. Neužtenka deklaruoti meilės, atsidavimo, pasiryžimo, tai privalo būti paremta konkrečiu elgesiu – pradedant asmenine ir baigiant viešaja erdve, neatsižvelgiant į socialinę padėtį.
Jeigu elektroninius laiškus ar telefonines SMS žinutes rašome nelietuviškais rašmenimis (na, nebent telefono aparatas neturi tokios funkcijos), ar galime vadinti save patriotais? Jei abejingai žiūrime į taip besielgiančius savo vaikus, jei leidžiame sau ar savo vaikams numesti ant žemės šiukšlę, jei nekreipiame dėmesio į tai, kad patys ir mūsų vaikai vartoja necenzūrinius žodžius – ar galime vadintis patriotais?
Ar telpame į patrioto aprašymą, jei 1990-1991 m. buvome aktyvūs valstybės gyvenime, o po to pasakėme – „ateisiu, kai reikės, o dabar einu savo reikalų tvarkyti“?
Ar normalu yra tai, kad net esant visuomeninės patriotinės organizacijos, pvz. , Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, nariu išliekame pasyvūs, vos vos susimokantys kuklų nario mokestį, ir apsiribojantys tik aistringomis kalbomis apie Lietuvą kankinančias problemas?
Ar normalu, kad apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio ir Sausio 13-osios atminimo medaliu asmuo lieka visiškoje nuošalėje nuo savo bendražygių organizacijos ir tik skundžiasi, kad tokia organizacija nieko dėl jo nėra padariusi, o, dar įdomiau, sulaukus neišvengiamos pabaigos – artimieji pageidauja tokį „aktyvų“ medalininką palaidoti su karinėmis iškilmėmis?
Ar nesulaužome priesaikos Lietuvos Respublikai, o tuo pačiu ir atsidavimo Tėvynei, kai tinkamai neatliekame savo tiesioginių pareigų, pvz. , įtikiname Krašto apsaugos ministrą pirkti kovinės galios nekuriančius laivus, lėktuvus ar sunkvežimius, kai kitų šalių karių krauju aplaistytą patirtį į savo kariuomenę įvedinėjame po 5-7 metus, kaip tai įvyko su taktinėmis liemenėmis, kurių pirmieji pavyzdžiai dar tuometinei Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybos vadovybei buvo pateikti „iš apačios“ jau 1994 m.?
Tas pat įvyko ir su taikliojo šaulio ar ugnies galios pėstininkų skyriuje didinimo projektais, uniformų ir lauko batų kokybe bei aprūpinimu? O kaip vertinti tai, kad ne koks nors okupantas, o patys leidome silpninti kariuomenę naikinant KASP rinktines, centralizuojant ginklų saugojimo vietas, nesukaupiant būtinų logistinių atsargų, susilpninant tą pačią logistiką taip, kad ji nesugeba suorganizuoti vos vos daugiau kaip tūkstančio kito karių maitinimą, o ką jau kalbėti apie karių maitinimą mobilizicacijos metu?
O kokį patriotizmą gali skatinti Pilietinio pasipriešinimo centras, jei nesugeba paskaityti kariniam daliniui paskaitos apie pilietinį pasipriešinimą? Arba kaip palaikyti savo patriotinę motyvaciją, kai valstybė Lietuvos kariuomenei perka rusiškus šaudmenis ar degalus, tačiau nepalaiko nacionalinių gamintojų ar mokslininkų, užsiimančių karinio sektoriaus produktų tyrimais ir kūrimu?
Tokius klausimus galima būtų uždavinėti, deja, nesustojant. Tačiau vilties suteikia tai, kad pastaruoju laikotarpiu turime ir kitokių pavyzdžių.
Tai ir aktyvi jaunimo reakcija į Ukrainos įvykius, ir įvairių visuomenės sluoksnių, tarp jų ir dalies politikų, įsiliejimas į Lietuvos šaulių sąjungą ar Krašto apsaugos savanoriškąsias pajėgas, kariuomenės kūrėjų realius veiksmus stiprinant kovinį pasirengimą ir vykdant švietėjišką veiklą, moksleivių iniciatyva siuvamas milžiniškas trispalves, įvykių liudininkų rašomas dokumentines-memuarines knygas...
Neapeliuoju būti pranašu ir visažinančiu – aukščiau pasakyta yra tik mano „labirintai“. Puikiai žinau, kad įvardyti dalykai kai kam yra nemalonūs ir linkę išvirsti į pravardžiavimąsi ,,eilinio majoro nusišnekėjimais“. Tačiau, jei savo asmeninį pasipiktinimą ar gynybinę poziciją dažniau paversime tautą, kalbą, kultūrą, kariuomenę stiprinančiu veiksmu, nebeteks aušinti burnos apie patriotizmą „molinėmis kojomis“.
Šaltinis: kariuomeneskurejai.lt
Komentarai (21)
Gaila kad taip yra kaip gerbiamas majoras rašo,,tautininkai''per upelį brenda...Atsiprašau,,tautininkų''jei ne taip.
Kadangi "nežinote", kad komunizmui, bolševizmui, įstatymai negalioja,( Akivaizdus Ukrainos pavyzdys. Minsko susitarimai. Ginčai betiksliai) bet čia rašau ne Jums, bet kad Jūs neklaidintumėte kur yra patriotizmas o kur padlaižiavimas. Ir Komunistinėje sistemoje reikėjo drąsos, pilietiškumo, patriotizmo Lietuviškų įstaigų tarnautojams, tarnauti savo okupuotų piliečių teisingumui, o ne iškreiptai melo ideologijai. ( Molotovo, Riebntropo valstybių pasidalinimas, o mums tai mokykloje kalė į galvas, kad tai reikalinga buvo išvengti klasių kovai? ) Štai laikymasis komunistinio įstatymo "teisingumo": Sovietinėje kariuomenėje ginčo metu lietuvis kareivis S. Č. apstumdė karininką. Kariui grėsė karinis tribunolas. Dalinio politrukas M. N. (politinis vadovas ) patarė stoti į komunistų partiją ir tada kareivis nebus teisiamas, nes komunistai "nenusikalsta"- jie "šventieji".
„Bet atsistojęs vienas teisėjas išdrožė, kad mes čia sprendžiame seno žmogaus pensijos klausimą o ne kam ji tarnavo. Manau, kad čia ir yra patriotizmas be molinių kojų.“... Ne „Antanai“ tai ne patriotizmas, o teisingumas, kadangi pagristas įstatymais.
Kaip sakė viena „seimunė“ Oželytė : patarimas -„išsividuriuok, išsivemk ir tada rašyk. :-))
Jau metai kaip penktoji kolona dirba savo suniska darba, kaip ir cia 2, 6,7,8,9,vykdidami potencialiu isdaviku tradicijas ir puvancios dvasios beviltiskuma, bando ikasti savo prapersta bedante rytu ismintimi lietuviska samone.Paspringsit, bet nepasiseks nes esate priesinfrktines rusu imperijos paskutiniai sunys.
".... o tu apie kovotojus partizanus..... vėl ne ten pakliuvai" rašo "Paprastas." Ariogala. Daugelį metų ten susirenka partizanai, politkalinia ir norintys dalyvauti sąskrydyje "Su Lietuva širdyje" Dalyvauja ir partizanų kapelionas "legenda" ( Jį taip apibūdino vienas Lenkijos katalikiškas žurnalas ) monsinjoras. Jam draudžiama pasveikinti, susirinkusius. Būti ir pastovėti ir nuotraukoje atsirasti prie kitų politikų, dvasininkų netgi gal reikia. Rinkimams manau reklama. Jis monsinjoras kapelionas gynė visus ir visą Lietuvą gynė. O niekas iš kovų bendražygių, neišdrįsdavo prieiti ir pakviesti jį prie mikrofono. Vieną kartą Pilviškiuose jį pakvietė, bet priėjęs prie mikrofono pasakė; Man uždrausta kalbėti, einu atlikti šventinimo apeigas. (Susirinkęs "elitas" nepasidomėjo, kodėl partizanui, partizanų kapelionui, šventinant bendražygio paminklą uždrausta kalbėti)Tie kurie jo nekentė ėmėsi iniciatyvos ir palaidoti "valdiškai" su jų protokolu. Jo giminaitis Jonas norėjo kaip kovų bendražygiui tarti žodį, Ministras atstūmė atgal Joną. Ar gerumui, padėkai užuojautai išsakyti mes daug turime tokių progų apie tokį asmenį? Paprastai tokius iškilius bažnytinius asmenis laidoja Bažnyčia, o Valstybės vyrai pakviečiami, o čia gavosi atvirkščiai kaip ir atvirkščias dar Lietuvoje patriotizmas, kuriam ir tinka molinės kojos. Prie to norėčiau papildyti, kad Nepriklausomybę ir iškovojome, kad tada buvo daug tikrų patriotų. Pvz. Sovietiniame teisme buvo svarstoma ar skirti pensiją klebono šeimininkei? Mat ji tarnavo "tamsybininkui" tai tegul jis ir moka. Bet atsistojęs vienas teisėjas išdrožė, kad mes čia sprendžiame seno žmogaus pensijos klausimą o ne kam ji tarnavo. Manau, kad čia ir yra patriotizmas be molinių kojų.
Autorius - šaunus vyras, stebiu jį viešojoje erdvėje jau pora metų. Vertas atsakingų pareigų.
„Antanai“, diskusija : „Patriotizmas“ ir molinės kojos ... ir net su .... O tu apie kovotojus partizanus... vėl ne ten pakliuvai.
prie ko čia Ukraina ?
Ekspertai salina IP is komentarų, tai nusikalstama
Kiekvienais metais, prieš Vasario 16 Kruonio miške pagerbiami ten žuvę partizanai, pagerbiama Lietuvos nepriklausomybės Diena. Dalyvauja partizanai, savanoriai,tikrosios tarnybos karininkai, kareiviai, atsargos karininkai, Seimo nariai, organizacijos, meno kolektyvai... Po renginio patriotinių organizacijų vadovai prisaikdina jaunuosius Ateitininkus, Skautus ir pastebėjau štai kokį "patriotinį" gestą, kai buvusi prieš Lietuvos patriotines organizacijas,jų vadus, komunistinės ideologijos avangardas komjaunuolė R. Juknevičienė jauniesiams Skautams, Ateitininkams davus priesaikos įžodį, užrišinėjo kaklaraikščius jaunimui. Tai bus Lietuvos istorijoje parodijos, kai kojaunuoliai raišiojo pionierių kaklaraikščius o dabar Skautams ir Ateitininkams? Bet nė vienas ten buvęs patriotas partizanas, savanoris, politkalinys, nepriėjo ir nepatarė kad ir naktis buvo, kad nedarytų tokių parodijų. Nuotraukos liūdys ir jaunimas sužinojęs kad buvusi kojaunuolė jiems kaklaryšius raišiojo? Štai patriotiškumas ant nosies prie žuvusiųjų nuo okupanto už Lietuvos Laisvę, ten perlaidotų partizanų.
Mano patriotizmas susitraukė kaip Šagrenės oda, iki mano kiemo, užtat čia neapsilanko pirmieji valstybės asmenys.Su patriotais jiems ne pakeliui...
kad Lietuvą tikrai reikia ginti nuo save valdžion išsirinkusiųjų vilkų ėriuko kailyje.
kad sikna pradeda triusikus est.Surandamas tautai priesas.Tas priesas tanpa visu bedu ir negeroviu priezastimi .Tautai duodamas sautuvas ir kalbama kad su tuo priesu reiks kovot zut negalet.Puikiausias pav ukraina.Kai neliko ko is tautos vogt.Jei idave sautuva ir liepe su priesu kovot.Ko isdavoje tauta paliko ne tik su plika subine.Bet dar turi ir fronte krauja liet
Dabar patriotas yra tas, kas tarnauja amerikonams. Visi kiti - rusų agentai.
Ar dėlto,kad esi padarytas vergu savo tėvynėje?Pardon,aš nesutinku.
durniskese normaliu savoku,, tokiu kaip patriotizmas, ir suvokimas savotiskas.
Straipsnis-tai atviravimas,kokius mus norėtų matyti-atsidavusius. Na,tada didžiausi patriotai būtų šunys. Kad ir kaip blogai šeimininkas su jais besielgtų,jie vis tiek pasirengę laižyti ištiestą ranką ir vykdyti komandas. Aš asmeniškai norėčiau,kad mane laikytų žmogumi. O žmogus patriotizmą paprastai išreiškia,didžiuodamasis. Didžiuodamasis šalimi,kurioje jo balsas gali būti išgirstas bent per referendumą,šalimi,kurios likimą gali įtakoti,kurioje valdžia,būdama deleguota,atsiklausia tavęs svarbiais šaliai klausimais. Deja,didžiuotis nematau kuo. O būti atsidavusiu-tai leisti galutinai išsipildyti klano siekiamai vizijai,kurią didysis intrigantas apibūdino vienu žodžiu-šunauja.
Gera tema – „patriotizmas“. Atsižvelgiant į istoriją: visa prievarta prieš žmonės buvo pagristą „patriotizmu“. Pvz. Pilietinis karas – „patriotų“ kova už ... tėvynę. „Patriotizmas“ leidžia užimti tam tikrą vietą net kovoje su kitais „tėvynainiais“(fašizmo laikais), žudyti jos, tremti jos į Sibirą(„socializmo“ laikais) ir t. t. Kodėl? Manau atsakymas paprastas: tai nėra „patriotizmas“, o jo išvedžiojimas, t. y. interpretacija. Jog ir dabar tikri Lietuvos „patriotai“ palaiko(arba privalo! ) Ukrainos fašistus, o Rusijos „patriotai“ palaiko (arba privalo! ) Ukrainos „separatistus“. Toks prostitucinis „patriotizmas“(kas kam apsimoka). O jeigu grįžti prie „pradinio“ taško? Ir „pataisyti“ šitą rašytoją, be išvedžiojimų : Patriotizmas(iš gr. patriōtēs – tėvynainis(o ne tautietis), nes iš gr. patrís – tėvynė, gimtinė. ) reiškia meilė Tėvynei, tėvynainiams, pasiaukojimas jų labui. Taigi nėra savo tautai, kalbai, kultūrai, t. y. nacionalizmo, arba šovinizmui. Nėra ir bolševikinio internacionalizmo, jog Tėvynė yra šeima, regionas, teritorija ir galų gale Valstybė(o ne visas pasaulis). Bet toks tikras patriotizmas yra pavojingas valdžiai(jos priespaudos mechanizmui: susipriešinti, suskaldyti ir t. t. ). Įsivaizduokim lenkai, rusai, lietuviai, žydai ir t. t. – visi yra Lietuvos patriotai viena kita myli, padedą ir visi kartu pasiruošia pasiaukoti dėl tokios Lietuvos. Taip atsiranda „tarptautinis“ separatizmas, be revoliucijų, be maidanų, be valdžios savivalės ir t. t. Siaubas! O iš kur tada „gauti“ sau milijonus, milijardus... ?
Teisūs buvo prancūzai, sakydami, kad revoliucija suėda savo vaikus. Tik Lietuvoje ir tos revoliucijos kaip ir nebuvo. Du šmugelininkai, iš anksto susitarę, nuvarė puikiai iki jų besilaikiusią valstybę į vakarų ubagyną, ką galėdami patys išvogė, ko ne apsijungiusiai Sąjūdžio ir Tskp nomenklatūrai numetė. O šitie ,kaip pasiutę šunys viską vogė iš eilės, o ko nepajėgė pavogti, fiziškai sunaikino. Ir tai vyko pagal "Vsio zokono" komandą! Tik vienu įsitikinęs, kad bus dar Dievo teismas
patriotizmas baigesi po sausio 13,nes tos seimos,kurios realiai kovojo uz lietuva ir neteko artimuju patyre ubago dalia.manau tas patriotizmas daznai atsisuka pries zmones,nes dabar tu kolaborantu anukai gauna gerus postus,o ir issilavinima uzsienyje.