Materializmas ir idealizmas mūsų gyvenime(16)

Koronoviruso pandemija sudavė stiprų smūgį vyraujančiam šiandien idealistiniam istorijos suvokimui, kuris grįžo į mūsų kasdienybę kaip dekadentiško globalinio išsigimimo pasaulėžiūrinis pamatas. Buržuazinė ideologija – tai iš esmės idealistinė ideologija, kuri užglaisto kapitalistinio gyvenimo realijas.

Realiame gyvenime žūtbūtinis pelno siekimas kaip kapitalistinės visuomenės moto slepiamas ir maskuojamas po įvairiais idealistiniais išvedžiojimais apie demokratiją, žmogaus teises, saviraišką ir saviaktualizaciją, meditacijas ir motyvacijas, asmenybinį tobulėjimą ir t. t.

Idealistinės iš esmės teorijos paplitusios ir tarp dešiniųjų, ir tarp kairiųjų istorikų, politologų bei šiaip ideologų, nes, kaip žinia, viešpataujančios klasės idėjos tampa viešpataujančiomis idėjomis. Vieni apeliuoja į žmogaus laisvę bei naujas vertybes arba teigia, kad visus išgelbės verslas ir vartojimas, kiti – ragina eiti į darbo kolektyvus ir profsąjungas, arba kurti falansterius ir grįžti į katakombas.

Ir visi pasižymi politiniu bejėgiškumu bei idėjiniu savanaudiškumu, laiko utopiška arba tiesiog bijo ir visokeriopai diskredituoja bet kokios socialinės revoliucijos idėją. Revoliucija, atseit, viską sugriaus ir visuomenė dar daugiau regresuos. Jiems atrodo, kad jau egzistuoja beklasė visuomenė ir tik visiems iš karto gali būti blogiau ar geriau.

Bet revoliucija – tai ne idėja, tai neišvengiamas materialistinio istorijos suvokimo padarinys. Ji gali pasireikšti įvairiomis formomis ir įvairiais mastais bei atveria kelią tolimesniam progresui. Stagnacija bei regresas prasideda tada, kai naujos gamybinės jėgos nebetelpa į pasenusių gamybinių santykių rėmus. Būtent taip ir atsitiko po XX amžiaus antroje pusėje prasidėjusios mokslinės – techninės revoliucijos.

Transnacionaliniam kapitalui pavyko iš dalies sušvelninti jos anti-kapitalistines pasėkmes Tarybų Sąjungos žlugimo, neokolonijinės politikos reinkarnacijos bei naujo pasaulio perdalijimo sąskaita. Bet tai tik laikinai atidėjo globalinę krizę ir globalinės revoliucinės situacijos formavimąsi, kas vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar rikošetu atsilieps visiems regionams.

Ir išeitis iš tokios situacijos galima dvejopa: arba karas, arba revoliucija; arba socializmas, arba fašizmas. Deja, dabartinio laiko dvasia sufleruoja, kad greičiausiai ateityje realizuosis koks nors hibridinis variantas su technologiniais patobulinimais.

Tokia istorinė tendencija nulemta būtent materialistinės dialektikos padiktuotais vystymosi dėsniais. Materialistinio istorijos supratimo esmę jo atradėjai ir formuotojai Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas.

Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

Per praėjusį nuo anų laikų periodą materialistinio istorijos suvokimo samprata bei turinys ženkliai prasiplėtė. Dabar tenka kalbėti ne tik apie būtinybę „valgyti, gerti, turėti pastogę bei rūbus“ ir našiai dirbti, bet ir apie būtinybę gydytis, lavintis, socializuotis, laisvai gyventi ir kitokius kūniškus bei dvasiškus žmogaus, kaip pagrindinės materialinės gamybos jėgos, dalykus.

O po to užsiimti ne tik „protinėmis politikos, mokslo bei menų“ veiklomis, bet ir pramogomis bei bendravimu. Ir iš viso to šiandien išsivysto ne tik „ valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija su religija“, bet ir dirbtinio intelekto paskirtis ir funkcijos.

Be to šiandien ir pačios „valstybinės institucijos“ dažniausiai suvokiamos kaip idealus absoliutaus gėrio ar/ir blogio įsikūnijimas, o ne klasinės hegemonijos instrumentas. Dabartinis jaunimo priešinimasis karantino draudimams visų pirma pramogų bei bendravimo srityje kaip tik ir demonstruoja idealistinio gyvenimo būdo bei mastymo viešpatavimą visuomeninės ir individualios sąmonės lygmenyse.

Ir šioje vietoje kaip tik mokslinės materialistinio istorijos suvokimo tiesos parodo savo aktualumą bei giluminę esmę pačiu suprantamiausiu būdu. Pasirodo pirmiausia tenka galvoti ne apie tai, kaip idealiai gyventi, o kaip materialiai išgyventi visuotino koronovirusinio „maro“ bei globalinės kapitalizmo krizės metu.

Buržuazinė valstybė pati formavo bei visokeriopai skatino idealistines iliuzijas visuomenėje ir dabar ji susidūrė su visuotinu idėjiniu žmonių ir socialinių tinklų pasipriešinimu realaus gyvenimo iššūkiams, kuriuos ši valstybė bando vienaip ar kitaip suvaldyti.

Atsisakymas nuo istorinio materializmo išryškino ir dar vieną metamorfozę. Senovės Romos plebso reikalavimas „duonos ir pramogų“ laikui bėgant ir keičiantis materialinės gamybos svertams bei galimybėms iš dalies deaktualizavo pirmą „materialistišką“ šio reikalavimo pusę.

Daugelis išsivysčiusių kraštų dabartinės kartos atstovų net nežino kaip „duona“ gaminama ir uždirbama. Kita gi idealistinė pramogų pusė tapo nepamatuotai svarbi ir esminga.

Bet koks jos apribojimas dvelkia vos ne socialine mirtimi. O ir reali fizinė mirtis nebeatrodo kaip absoliuti gyvenimo priešingybė, o tik kaip kitoks virtualinio gyvenimo tesinys.

Bet ištrynus egzistencinę ribą tarp gyvenimo ir mirties, išsitrina ir pats gyvenimas, jo prasmė ir vientisumas. Visiems norisi vartoti bei pramogauti, net ir išėjus anapilin.

Arba teleportuoti ano pasaulio vizijas ir atributus į savo žemišką gyvenimą. Šia prasme vartotojiškas gyvenimas – tai materializmo surogatas, tai vulgarus materializmas, kuris anot marksizmo klasikų yra blogesnis dalykas nei „protingas idealizmas“.

O šis idealizmo „protingumas“ reiškia jo dialektiškumą ir tai mažų mažiausia reikalauja pripažinti materialumo ir idealumo reiškinių tarpusavio ryšį ir sąveiką. Bet šioje vietoje mokslinė dialektinio materializmo metodologija kaip tik ir teigia: materija yra pirminė , o sąmonė – antrinė mus supančio pasaulio dalis.

Deja, tuo pačiu didis dialektinis materialistas F. Engelsas akcentavo, kad šis teiginis yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo bei istorinio žmonių visuomenės vystymosi kontekste ir kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia.

Kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia, o ne filosofinė prasmė, kyla painiava. Panaši painiava kyla ir dėl istorinio materializmo postulato apie visuomenin ę būt į ir visuomeninę sąmonę.

Šia prasme individualios žmogiškos sielos istorija daug sudėtingesnis dalykas nei visuomenės isttorija. Dabar dvasinį žmogaus pasaulį bandoma supaprastinti bei suprimityvinti ir tuo pačiu padaryti lengviau valdomu.

Bet dėl tuo sunkiau valdoma įprastais demokratiniais metodais darosi pati vusuomenė. Fašizacijos tendencija – neišvengiama visuomeninio idealizmo pasėkmė.

Taigi, tik visuomeninio gyvenimo gražinimas į dialektinio materializmo pozicijas, ekonomikos prioritetas politikos atžvilgiu, o ne atvirkščiai (kaip, deja, yra dabar, kai politikai pasijuto visagaliais ir nemirtingais dievais) dar gali užkirsti kelią visuotinai degradacijai ir globalinės sumaišties perspektyvai.

Idealaus vidinio individo pasaulio santykis su materialiu visuotinu išorės pasauliu ir sudaro tai, kas vadinama žmogaus gyvenimu. Materializmas – tai gyvenimas, o idealizmas – tai gyvenimas po mirties. Žinoma, tiems, kurie tuo tiki.

Naujausi

Kijeve auga pyktis dėl slėptuvių: Lietuvoje dauguma jų – tik priedangosPasaulis · 2026-07-30Tūkstančiai migrantų prasiveržė į Ispanijos SeutąPasaulis · 2026-07-30Ar Rusija ruošiasi puolimui prieš Odesą po uostų blokados?Pasaulis · 2026-07-30JAV politologo John Mearsheimer naujo asmeninio „YouTube“ kanalo pristatymasPasaulis · 2026-07-30