Lietuva jau sugriauta(22)

Lietuva atsisveikino su „Lietuvos“ kino teatru. Atrodo, kas čia tokio – jis jau seniai stūksojo apgriuvęs, nebenaudojamas. Vis dėlto ši netektis turi milžinišką simbolinę prasmę. Kodėl pas mus nebeliko kinų, kodėl tikrąją kultūrą stelbia mužikiški jos pakaitalai, kreipėmės paaiškinimo į Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, kompozitorių Šarūną Naką.

- „Lietuvos“ kino teatro istorijoje padėtas taškas. Visai netrukus jis bus sulygintas su žeme. Gaila?

- Neištrinsi iš atminties viso to, kas ten buvo. „Lietuva“ – vienas dažniausiai mano lankytų kino teatrų nuo pat vaikystės.

Ten pamačiau begalę filmų, tapusių labai svarbiu mano galvos bagažu. Pats pastatas, jo salės, lokacija buvo gerai pritaikyta miestui.

Vykdavo milžiniški festivaliai, „Kino pavasaris“ – vienas iš jų, galų gale ir mes, muzikantai, įžengėme į tas erdves. 1999 metų rudenį ten nuskambėjo mano avangardinis opusas, jis tapo pirmuoju „Lietuvoje“ atliktu muzikos kūriniu.

Vėliau joje pasirodė tokios superžvaigždės kaip amerikietis Filipas Glasas (Philip Glass), puikūs portugalų fado atlikėjai ir taip toliau.

Dabar, deja, tai jau tik sentimentai. Bet negalima kalbėti apie vieną „Lietuvos“ atvejį nematant bendros situacijos.

- O situacija yra tokia, kad, tarkim, 1987-ųjų laikraščiai skelbė apie dvidešimties sostinės kino teatrų repertuarus, šiandien – šešių. Koks cunamis juos nušlavė?

- Vilniuje kino teatrų buvo daug, bet tikrai ne kiek Paryžiuje. Esu ten nemažai gyvenęs.

Vien centrinėje miesto dalyje šiuo metu yra 365 kino teatrai, dauguma turi po kelias sales. Jeigu eitum kas dieną, visiems metams užtektų vis kito.

Daugelis kinų yra visiškai specializavęsi, rodo tam tikrą repertuarą, ir tu gali labai lengvai orientuotis, kas kur vyksta. Yra pastatų, kuriuose įsitaisę trys, net penki kino teatrai, visiškai maži, jaukūs, privatūs, tarsi gyvenamosios patalpos.

Tai žavus dalykas.

Vilnius šia prasme toks niekada nebuvo, bet kino teatrai buvo vienas patikimiausių ir geriausių tinklų, kurie gaubė miestą. Mano klajojimas tarp jų nebuvo sudėtingas. Turėjau kelis favoritus. Gyvenau šalia „Neries“ kino teatro Antakalnyje, mano manymu, geriausio Vilniuje. Ten pamačiau fantastiškas prancūzų komedijas su Luji de Fiunesu (Louis de Funes). Buvau vaikas, ir man šie filmai buvo kažkas nepakartojamo.

Liūdna, kad „Neris“ krito pati pirma. Ją griovė su baisiu įniršiu. Vietoj palyginti nedidelio kino teatro atsirado siaubingai neproporcingas dvylikaaukštis namas, įrangytas labai nepatogiai tiek jo gyventojams, tiek visam rajonui, – posovietinio idiotizmo klasika, kurios nestinga lig šiol. Tuo metu visi galvojo, kokie idiotai tai leido. Daug vėliau pradėjome suprasti, kad yra vienas žodis, kuris paaiškina visą procesą, – tai korupcija.

- Grįžkime į tuos laikus, kai dar niekas nebuvo išgriauta. Koks buvo jūsų kino Vilniaus žemėlapis?

- Be „Neries“, labai svarbi buvo „Lietuva“. Ten ėjo plačiaformačiai filmai – visos epopėjos apie indėnus, stambiausi nuotykiniai filmai, trileriai. Taip pat ir holivudinė produkcija, kurios nebuvo per daug, bet visi į ją eidavo, aptarinėdavo, išnarstydavo.

Beprotiškai gaila tokio fenomeno kaip „Kronikos“ kino teatras. Taip, jis buvo kaip koks įsiveržėlis bažnyčios vietoje, tačiau pakaitalas nebuvo sukurtas.

Toks dokumentikos kinas, kurį galėjai lankyti kaip parodų salę – ateiti, išeiti, kada nori, pasižiūrėti kelis kartus iš eilės, – buvo labai svarbi erdvė, prie jo kartais driekdavosi kilometrinės eilės. Atsimenu filmą „Prisiminimai apie ateitį“ apie ateivius, atklydusius į Žemę ir jau priešistoriniais laikais palikusius daugybę ženklų.

Žmonės plūsdavo mėnesiais. Tas pats su Michailo Romo filmu „Ir vis dėlto aš tikiu...“

, kuris apie XX amžiaus istoriją pasakojo ne taip sukaustytai, kaip tai darydavo sovietinė televizija. Taigi „Kronika“ buvo labai svarbi vieta.

Ypač elegantiškas, net aristokratiškas buvo „Vingio“ kino teatras su šiek tiek specifiniu repertuaru. Iki jo man buvo toli važiuoti, bet tai buvo smagūs įvykiai.

„Planeta“ su savo dviem salėmis ir baisiai piktomis prižiūrėtojomis, kurios dažnai neįleisdavo į filmus suaugusiesiems, nepaisant visų įmanomų gudrybių... „Tauras“ Profsąjungų rūmuose – mažas ir intymus.

Žiūrėti filmus apie piratus, Sindbado keliones, animacinių filmų rinkinius ten būdavo beprotiškai malonu. Labai įdomi „Pergalė“ su savo keista architektūra, bet, kai ten sėdėdavo pilna salė ir žiūrėdavo prancūzišką „Fantomą“, būdavo kažkas nepaprasto.

Visi išeidavo apimti totalios ekstazės. Vėliau esu ją patyręs nebent Sąjūdžio mitinguose.

Dar buvo kinas „Maskva“, atsiradęs paskutiniais sovietiniais metais, – modernus visais požiūriais, su kryptingai formuojamu, tiesiog elitiniu repertuaru.

Kai kuriuose kino teatruose niekada nebuvau, ir tai susiję pirmiausia su tuo, kad jų buvo labai daug.

Iš tokio jau visai griūties periodo, 1998-1999 metų, atsimenu, kaip su vaikais lėkėme į Naująją Vilnią. Ten, kur dabar prekybos centras, dar veikė kinas. Visiškai tuščioje salėje žiūrėjome „Džeimsą Bondą“.

Tiesa, dar buvo keletas nišinių dalykų. Jau studijų metais naudojausi vienu iš jų.

Aktoriams, kuriems buvo dėstoma kino istorija, būdavo rengiami specialūs seansai, prisiplakdavau prie jų. Tai buvo supergurmaniškas dalykas!

Profesorė Marijana Malcienė atrinkdavo filmus itin meistriškai, rodydavo nuo aštuntos ryto penktadieniais Kinematografininkų sąjungoje. Ankstų rytą pažiūrėti Mikelandželo Antonionio (Michelangelo Antonioni) filmą, paskui komediją „Tas beprotiškas beprotiškas beprotiškas pasaulis“ buvo kažkas neįmanomai stipraus!

Man yra tekę dalyvauti ir uždarose peržiūrose, kurios buvo rengiamos iš „Gosfilmo“ fondų Maskvoje. Jose galėjai pamatyti tai, ko kitaip nepamatysi. Atsimenu, kartą į Geležinkelininkų rūmus, dabartinį „Kablį“, patekom beveik muštynių būdu – įšokom, paskui slapstėmės, kad nepagautų, neišmestų, susėdom po kelis ant kėdės. Bet pamatėm Romano Polianskio „Kiniečių kvartalą“!

O paskui atėjo vaizdajuosčių banga, kuri viską apvertė aukštyn kojomis ir sunaikino pačius kino teatrus, nes žmonės pradėjo į juos masiškai neiti.

- Kuo kinas buvo svarbus jums pačiam, jūsų kartai? Kaip susižinodavote, ką verta pamatyti? Apskritai – ko būdavo einama į kiną tais laikais?

- Kinas turėjo baisią galią. Televizija nerodė nieko arba rodė visiškas nesąmones – pasirinkimo nebuvo jokio. Tais laikais jis buvo stipri atrakcija. Turėdavai patekti į kiną, kitaip likdavai nulis.

Filmų būdavo taip mažai, kad nereikėdavo nei recenzijų, nei kieno nors nuomonės. Repertuaras atsikartodavo vos ne visuose kinuose. Rinktis nebūdavo sunku: jeigu amerikietiškas, nueiti verta, jeigu uzbekiškas, tai nebent ant durniaus.

Tokie kino teatrai kaip „Vilnius“, „Planeta“ ar „Vingis“ rengdavo retrospektyvas. Kai kurios būdavo tikrai galingos.

Tarkim, 1980-aisiais į Andrejaus Tarkovskio retrospektyvą „Planetoje“ buvo neįmanoma patekti – salės mažos, norinčiųjų daug. Žmonės tais laikais į filmus eidavo po daug kartų, juk atsisiųsti, pasižiūrėti namie nebuvo jokių galimybių.

Kai kuriuos filmus apie indėnus, „Naujus italų nuotykius Rusijoje“, „Muzikos garsus“ esu matęs nesuskaičiuojamą daugybę kartų, jie tiesiog varydavo iš proto.

Galų gale filmas būdavo tarsi pretekstas. Jo žiūrėjimas – gana intymus procesas.

Iliuzoriškai esi tarp kitų žmonių, bet stebėdamas ekraną ar tiesiog į jį žiopsodamas esi visiškai vienas. Tau niekas netrukdo, nes tu žiūri.

Ir nelauktai tas minutes žmogus praleidžia pats su savimi. Filmai tave gerokai aplamdo, tu tarsi prasiveri, atsipalaiduoji.

Stebimos istorijos, vaizdai turi neįtikėtinai gilų poveikį. Išoriškai kino teatras yra lyg ir minios, bet iš tiesų ten vyksta be galo privatūs dalykai.

- Ar jums suprantamos dabartinės filmų žiūrėjimo tradicijos? Spragėsiai neblaško?

- Kine esi labai veikiamas žmonių reakcijos: ar jie supranta, ar jiems juokinga, ar ne. Neadekvatumas tavo įspūdžiams gali labai lengvai išmušti iš kantrybės. Yra buvę situacijų, kai sėdėdavau sugniaužęs kumščius ir tik bandydavau ištverti iki pabaigos.

Nežinau, koks durnelis sugalvojo įleisti tuos bjauraus kvapo, klaikų triukšmą keliančius kukurūzus. Juos lengvai galima būtų likviduoti, užtektų vieno ministerinio sprendimo.

Taip, ankstesniais laikais buvo „siemkės“, bet tai visai kas kita. Saulėgrąžos nebuvo taip toleruojamos, niekas prie įėjimo jų nepardavinėjo.

Jų gliaudymas buvo laikomas visiškai liumpenišku dalyku, šudrų kastos atstovavimu, buduliškumu, bet jos buvo neatsiejamos nuo tam tikros klasinės, sluoksninės priklausomybės. Tą vartojo išimtinai nekultūringi žmonės, kurie ir spjaudėsi, ir keikėsi, ir mėtė tas „siemkes“ ant grindų, bet tai buvo tarsi privalomi jų aksesuarai.

- Ar išnykus seniesiems kino teatrams išliko ta nepakartojama kino magija, jų lankytojus vienijęs bendrumas? Galbūt netekome kažko daug svarbesnio nei tiesiog pastato su ekranu?

- Kino teatrų nugriovimas sugriovė vaikščiojimo į kinus ritualą. Naujieji kino fabrikai yra visiškai kitokie. Kėdės, žinoma, patogios, gera vaizdo kokybė, bet visiškai nėra to mikropasaulio, to šiltnamiuko efekto, kuris kinui labai svarbus. Jį turi išsaugojusi „Skalvija“ ir naujai atsidariusi „Pasaka“ – labai vertinu šituos du taškus.

Sėdėdamas Paryžiuje į kiną einu be saiko, nes ten patenku būtent į tą savo vaikystės, jaunystės aplinką. Ir, pasirodo, nėra ji tokia nuostolinga, kaip čia bandyta įrodyti. Vilniuje su kino teatrais atsitiko tas pats, kas su parduotuvėmis. Visiškai sunaikintos mažos parduotuvėlės, pastatytos karinių bazių dydžio, kuriose tarsi visko perteklius, bet iš tikrųjų, kai apsidairai, pasirinkimas ne toks jau ir didelis.

Kinas miestui būtinas, kaip XIX amžiuje buvo būtinos bažnyčios. Jos buvo neišvengiamybė kiekviename rajone, traukos taškai, kur ne tik melstasi, bet ir bendrauta, vykdavo daugybė kitų dalykų. Apie jas spiestasi, telktasi, jos buvo tie taškai, kurie bendruomenei būtini. Pas mus tais taškais dabar tėra pigaus maisto bazės, kurios įsirangė į centrą.

Kitaip būti ir negalėjo. Nes čia valdžioje sėdi žmonės, kurie neturi ne tik kino kultūros, bet ir apskritai jokios kitos.

Jie eina į renginius nemokamai, su organizatorių įteiktais bilietais. Jie niekaip nesusiję su didmiesčiais, su Vilniumi.

Jie – atvažiavėliai iš visai kitokios orientacijos, galimybių aplinkos. Sugebėdami labai greitai įsirašyti į politiką, jie neįsirašo kitaip – socialiai, psichologiškai, kultūriškai, mentališkai.

Vilniuje jie yra svetimkūniai ir elgiasi, neduok Dieve, kaip okupantai. Tik viską greitai, tik nugriauti, išardyti.

- Kaip galėjome tam pasiduoti? Kodėl taip dažnai priimami visuomenei nepatinkantys sprendimai, su kuriais belieka susitaikyti?

- Išgyvenome banditišką kooperatyvų epochą, prasidėjusią „perestroikos“ metais ir trukusią kokį dešimtmetį, iki „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo 1993-iaisiais. Turėjome epochą, kai banditėlis viską reguliuoja, kai jo kaprizai nulemia didelio politikieriaus sprendimus. Bet šiandien – tas pats, nemanau, kad būtų daug kas pasikeitę.

Artėja valstybės šimtmetis. Ruošiamasi visus sujungiantiems Gariūnams!

Bet juk tai, kas nesujungia, ir yra vertinga. Tad kodėl viskas turi būti orientuojama į gariūninį segmentą?

Dainų šventės, paminklai, bus dar visokiausių makabriškų literatūrinių montažų su muzika, vaišėmis, liaudiškomis juostomis, klumpėmis, šiaudinėmis skrybėlėmis. Tarsi Lietuva tebūtų baudžiavinis kaimas, nepraėjęs net 1863-iųjų sukilimo, kai vienintelis ginklas tebūdavo dalgiai.

Deja, valdžioje sėdinčių postkomjaunuolių mentalas yra toks, ir aš nematau jokio pagerėjimo. Per 35 metus, kai esu aktyvus mene, kultūroje, išliko ta pati bukaprotiška biurokratizacija ir isteriškas viršininko diktatas – jis nusprendė, ir jokių čia niuansų nebus.

Viskas Lietuvoje tvarkoma būtent taip.

Tai šiuo požiūriu kino teatrų nugriovimas – visiškai logiškas žingsnis. Nuo to prasidėjo didžiausia įmanoma prichvatizacija. Reikėjo jai atpalaiduoti erdves. Kinai ir pirtys buvo nušluoti visų pirma. Ir tai daug pasako.

- Uždarant kino teatrus aiškinta, kad jie nuostolingi ir tiesiog atgyveno, kad modernu – vadinamieji multipleksai su n salių ir spragėsiais. Gal jie ir yra ateities kultūra?

- Multipleksai statomi mažuose miestuose. Statykit juos Tauragėj, Jonavoj, Utenoj.

Štai čia bus XXI amžiaus civilizacija. Taip yra Normandijoje: visiškai maži miesteliai su 15 tūkst.

gyventojų turi tokius multipleksus kaip Vilniuje ir filmai juose rodomi sinchroniškai su Paryžiumi. Ten, kaip ir Amerikoje, jokios provincijos nėra.

Mažuose miesteliuose yra bibliotekos, knygynai, teatrai, scenos – kas tik nori! Ten, priešingai nei Lietuvoje, tu nesijauti gyvenantis beviltiškoje provincijoje, kur išvis nieko nėra ir nebus.

Tai esminiai, civilizaciniai skirtumai.

- Ko reikėtų, kad būtų kitaip?

- Nelojalumo viršininkams, kuriems dažnai trūksta košės galvoje. Protingi ir kultūringi žmonės turi elgtis ryžtingai ir atkakliai.

Kaip Sąjūdžio laikais, kai jie daugybę idiotų pastatė į savo vietą, tiksliau, išmetė velniop. Jeigu šito nebus, situacija niekada nepasikeis.

Jeigu ištisai bus praleidžiami beraščiai, amžini trejetukininkai, visąlaik turėsime tą patį. Turėsime pigieną, produktus, orientuotus palinksminti idiotams, o visi kiti turės ieškoti sau nišų, užuolankų, alternatyvų bet kur, visame pasaulyje.

Žmogus šitame kultūros pasaulyje yra nulis, viršininkas ir jo ritualai yra viskas. Tai baudžiavinis mužiko mentalitetas, kuris Lietuvoje labai aštriai išlikęs. Sovietmetis jį tik akumuliavo kaip labai palankų dalyką. Bendrąja prasme tai neraštingumo klausimas. Pasiekęs pačius aukščiausius postus su milžiniška sprendžiamąja galia, jis virsta grynu deklaratyviu idiotizmu. Liūdna.

Todėl turime čia ką veikti – kritikuoti. Nes kritikos jie bijo. Bet kokios, ne tik nukreiptos į kailinius ir automobilius. Turime didžiulių problemų, ir kinas yra tik vienas iš segmentų kultūroje. Bet jis yra labai masinis, todėl juo reikia rūpintis. Protingi, kultūringi žmonės neturi prarasti globalios kontrolės, kažkas turi jausti atsakomybę.

- Kiek jų beliko mūsų visuomenėje? Neužčiauptų, nesugniuždytų, intelektualų, nefasadinių inteligentų?

- Tas sluoksnis visiškai plonas, ypač niekinamas, visiškai nepripažįstamas. Viršininko akimis, kultūra ir menas yra kažkoks nereikšmingas hobis, durnelių užsiėmimas: na, pagrok, padeklamuok, pafilmuok...

Situacija labai sudėtinga, nėra jėgos, kuri supurtytų. Čia jau ne vien kalbų reikia, reikalingi žmonės, kurie labai ryžtingai tą darytų.

Nes šalies istorija yra pasakų rinkinys, šalies tikrovė yra jos aktualioji, dabar vykstanti kultūra. Jei to nėra – viskas, tos šalies ir nėra.

Tėra burbulas, blefas. Todėl tylėti jokia proga negalima, visąlaik turi būti apie tai kalbama – aštriai ir tiesiai.

Šaltinis: respublika.lt

Susiję:

Kelios nuotrupos apie kino teatro „Lietuva“ sunaikinimą likę antimafijos skiltyje „Kino teatras“.

Naujausi

Seutos gyventojai po migrantų antplūdžio saugo namus lazdomis: „Taip ginu savo būstą“Pasaulis · 2026-08-03Gazoje smūgiai nesiliauja – Donald Trump paskelbtas proveržis stringaPasaulis · 2026-08-02Teroro aktas Maskvos centre: prie restorano sprogus bombai žuvo trys žmonėsPasaulis · 2026-08-02Lietuva ir dar 21 ES valstybė nepakęs Ispanijos migracijos politikos: reikalauja skubaus pasitarimoPolitika · 2026-08-02