Lietuva ir užsienis per savaitę(18)

Patriotizmo stoka ir privalomas šaukimas Lietuvoje. Vladimiro Putino staigmena Sirijoje ir paskutinis signalas Angelai Merkel. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje „didžiulės svarbos“ diskusija apie lietuvišką patriotizmą. „Šiandien perskaičiau straipsnį interneto portale ir buvau labai sujaudinta ir nustebinta, kiek vakar, mūsų nepriklausomos valstybės dieną, Kovo 11-ąją, Lietuvos žmonių važiavo į Suvalkus apsipirkti.

Tai yra autobusai, turistiniai autobusai... Žmonės tokiu būdu „šventė“ Kovo 11-ąją.

Čia ir yra esminis klausimas – kodėl? Ar jie nemyli Lietuvos?

Ar jie nenori švęsti tos mūsų didžios šventės? Ar jiems tiesiog sunku gyventi laisvoje Lietuvoje?

Ar nekalta šiandieninė vyriausybė, kad tokie dalykai vyksta?“ – savo nuostabą išsakė konservatorė I. Degutienė.

Jeigu vadovautis tokia logika, tai kodėl tada gerbiamas V. Landsbergis praleido Kovo 11-ąją Indijoje?

Jis, būdamas Lietuvos nepriklausomybės patriarchu, ne tik paliko Tėvynę, tautą tokią svarbią dieną, bet išvyko į brangią kelionę tuo metu, kai lietuviai priversti važiuoti apsipirkti į Lenkiją, nes ten pigiau. Žinoma, tokie priekaištai yra nesąmonė, kaip ir I.

Degutienės pasisakymas. Tiesiog stebina pats jo faktas, kuris kvepia kažkokiu sovietmečiu – šiandien džinsus nešioji ir „Beatles“ klausaisi, o rytoj tarybinę valdžią išduosi.

Nors gal jau metas priprasti ir susitaikyti?

Antroje vietoje žinia, kad privalomoji karo tarnyba Lietuvoje turi būti grąžinta visam laikui, o ne penkeriems metams – taip nusprendė Valstybės gynimo taryba. Taip pat nuspręsta kasmet šaukti daugiau jaunuolių nei planuota anksčiau.

Šis klausimas jau seniai tapo visuomeninių ir politinių diskusijų objektu, ir vieningos nuomonės nėra. Pagrindinis privalomo šaukimo šalininkų argumentas – grėsmė iš Rytų, nors normaliai paaiškinti, kodėl Putinas turėtų pulti Baltijos valstybes, niekas negali.

Priešininkai akcentuoja demokratinio pasirinkimo nebuvimą. Įdomu, kad Rusija pastaruoju metu dažnai kaltinama beprasmiškai išpūstu kariniu biudžetu socialinių poreikių sąskaita, bet mes darome lygiai tą patį – kurstome militaristines nuotaikas ir grąžiname šaukimą, kuris pareikalaus papildomų išlaidų, bet kurio reikšmė nėra kritinė (jeigu jo nebūtų, situacija su šalies apginamumu iš esmės nepasikeistų).

Politiškai motyvuotas dirbtinis diskursas valdo realybę.

Trečioje vietoje dar vienas Lietuvos užsienio politikos perlas ir vienas „pasiekimas“. Viešėdamas Ukrainoje mūsų URM vadovas L.

Linkevičius pareiškė: „Matome dideles Ukrainos pastangas įgyvendinant reformas, kurios vykdomos sunkiomis, vis dar tebesitęsiančios išorės agresijos prieš Ukrainą sąlygomis. Būtent ryžtingos ir į rezultatus orientuotos reformos yra geriausias atsakas tiems, kurie nuo pat agresijos pradžios nesėkmingai siekė parklupdyti Ukrainą, sutrukdyti jūsų šalies siekiui glaudžiau bendradarbiauti su ES,“ – teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras. Rezultatai iš tiesų „įspūdingi“: sunkioji pramonė beveik sužlugdyta (beliko ją „prichvatizuoti“, o po to dar žemę išparduoti); eksporto į ES augimo nėra; JAV viceprezidentas J.

Bidenas ir A. Abromavičius sako, kad korupcija didžiulė; V.

Nuland perspėja, kad, kol nebus tvarkos (stabilios koalicijos ir vyriausybės), tol nebus pinigų, kas reikštų pabaigą Maidano režimui; apklausos rodo, jog, visuomenės nuomone, valstybė juda neteisinga linkme, – o L.

Linkevičius kalba apie „dideles pastangas“ reformuotis. Kažkokia alternatyvi tikrovė.

Tuo pat metu Europos Komisija atsisakė skirti paramą balansuojantiems ties bankroto riba Lietuvos ūkininkams, bet čia juk smulkmena. Nadežda Savčenka svarbiau.

Užsienis

Pirmoje vietoje dar viena staigmena iš Vladimiro Putino. Pakvietė Lavrovą ir Šoigų ir pranešė, kad atėjo metas išvesti „didesnę dalį“ Rusijos pajėgų iš Sirijos.

Kol kas sunku suprasti, ar tai susitarimas su Vakarais, ar vienašališkas sprendimas, kuris tapo Vašingtonui siurprizu. Su išeinančiu prezidentu paprastai nesudaromi sandoriai.

Taip pat nesimato, kad Amerikoje atsirastų konsensusas tarp tų elito grupių, kurios norėtų susitarti su Rusija, ir tų, kurios toliau nori ją spausti, o su kažkuo vienu derėtis beprasmiška. Tada, ką reiškia Putino ėjimas?

Atrodo, kad jis vėl pagavo tinkamą momentą nieko neprarasti karo lauke (mūšiai Sirijoje persikelia į miestus, kur aviacija jau nelabai reikalinga, o krūva karinių patarėjų lieka), bet daug laimėti viešųjų ryšių srityje tiek valstybės viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Rusijoje jis dabar gali pasakyti, kad Sirija netapo šaliai antru Afganistanu, o pasauliui, kad Maskva dar kartą įrodė, jog nenori trukdyti taikos procesui.

Žinoma, yra dar versija, kad tai Kremliaus pralaimėjimas, kad Vakarai privertė jį atsitraukti, bet Asadas ir Iranas kažkaip ramiai į tai sureagavo (režimą nervina tik kurdų noras federalizuotis, bet jų kol kas niekas iš rimtesnių žaidėjų neremia). Pagaliau, spėjama, jog galėjo įvykti mainai Sirija-Ukraina.

Galbūt. Bet tada reikia žiūrėti, kas artimiausiu metu vyks Ukrainoje, kur daug įdomių naujienų.

Pirmiausiai, Kijeve tęsiasi epopėja dėl premjero atstatydinimo, bet niekas nedega noru pakeisti Jaceniuką. Porošenka, žinoma, norėtų pasodinti į jo kėdę sau artimą žmogų (pavyzdžiui, Rados pirmininką Groismaną), bet greičiausiai teks dirbti su Natalija Jaresko, kurią remia Vakarai.

Tačiau net ne tai įdomiausia. Atsirado gandas, kad Donecko liaudies respublikos vadovu gali tapti oligarchas Renatas Achmetovas, o Lugansko respublikos – „Opozicinio bloko“ lyderis Jurijus Boika. Šios kandidatūros tariamai tenkina visas puses (pavyzdžiui, yra nuomonė, kad Achmetovas turi gerus santykius su Vladislavu Surkovu), bet realiai separatistinių darinių grąžinimas į Ukrainos sudėtį su tokiais vadovais Kremliui reikštų pralaimėjimą.

Todėl sunku patikėti, kad visa tai tiesa – ligi šiol Maskva tik stiprino separatistų valstybingumą (pavyzdžiui, Donecke išduoti pirmieji vietiniai pasai, kuriuos faktiškai pripažįsta Rusija). Tuo metu Europa vis labiau piktinasi Kijevo nenoru vykdyti Minsko susitarimus bei jo idėjomis apie referendumą dėl liaudies respublikų autonomijos ir vis rimčiau galvoja apie sankcijų Rusijos atžvilgiu panaikinimą: jų dienos, atrodo, suskaičiuotos, ir atitinkamas sprendimas, jei niekas nesikeis, bus priimtas vasarą arba metų pabaigoje. Šiame kontekste Ukraina susiduria su paprastu pasirinkimu: arba Minsko punktų, kaip juos traktuoja Maskva, vykdymas, arba karas, apkaltinus Kremlių jo atnaujinimu – ir naujo karinio konflikto kvapas jau ore (trasa Doneckas-Horlivka palaipsniui tampa vis karštesniu tašku).

Trečioje vietoje prisižaidusi su pabėgėliais Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Regioniniai rinkimai trejose iš šešiolikos federalinių žemių buvo suvokiami kaip lakmuso popierėlis, atskleisiantis visuomenės pažiūras į prieštaringai vertinamą Merkel migracinę politiką, ir jos politinė jėga patyrė du skaudžius pralaimėjimus.

Dar daugiau, didžiausia rinkimų laimėtoja neabejotinai tapo radikali dešinė „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) partija, kuri Saksonijoje-Anhalte iškovojo kone ketvirtadalį balsų ir finišavo antra. Tokiu būdu, Merkel laikas, atrodo, baigėsi.

Žiūrint iš tarptautinės politikos taško, tai reiškia, jog ją gali pakeisti mažiau proamerikietiškas (labiau prorusiškas) lyderis. Tačiau ypač neramina faktas, jog Vokietijos vadovė savo neatsakingais veiksmais ir pareiškimais sustiprino šiaip tolerantiškoje šalyje ksenofobiškas nuotaikas, kurias kuo toliau, tuo bus sunkiau pažaboti.

O juk tai Europos veidas, pavyzdys visai ES. Kitaip tariant, pabėgėlių krizę Briuseliui reikėjo spręsti ryžtingai, nežadinant europietiško nacionalizmo, o dabar jis gali tapti nevaldomu ir kardinaliai pakeisti visos Europos Sąjungos politinį žemėlapį.

Naujausi

Juodojoje jūroje dronais atakuoti du Turkijos bendrovių laivaiPasaulis · 2026-08-04Seutos krizė apnuogino Lietuvos dviveidiškumąPolitika · 2026-08-04Ukraina iki žiemos nepradės gaminti „Patriot“ raketųPasaulis · 2026-08-04Valerijus Zalužnas laidoja Ukrainos kelią į NATO – Lietuva su tuo nesitaikstysPasaulis · 2026-08-04