Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
ekspertai.eu skaitytojų dėmesiui apie kolaborantų valdomą Lietuvą ir to pasekmes respublika.lt straipsnis „Kasdien vis labiau tolstame nuo esmės“, kurio autorė Jūratė Petrauskaitė.
Apibendrintos biografijos NKVD gaisrininko (vėliau tremtinio) duktė, kolaborantė, Lietuvos Nepriklausomybės priešininkė, komunisto Mykolo Burokevičiaus bendražygė, Rusijos Federacijos valstybės paslaptis, fotosesijų su vaikučiais ir karine technika fanė, Konstitucijos garantas, daugelio tautinių ir tremtinių renginių dalyvė bei gerųjų iniciatyvų iniciatorė LR prezidentė D. Grybauskaitė. Nuotr. Irmanto Sidarevičiaus
Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, buvusio politinio kalinio Algirdo Endriukaičio 2012-aisiais paskelbtas memorandumas nuskambėjo tarsi antausis valdantiesiems. Jis pareiškė atsisakantis visų valstybinių pagerbimų ir apdovanojimų, tarp jų – ir oficialių valstybinių laidotuvių, kuriomis pagerbiami mirę Kovo 11-osios signatarai.
Tokią drastišką protesto formą A. Endriukaitis tąsyk pasirinko nusivylęs šalies politiniu elitu, matydamas, kur link vedama Lietuva. „Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę“, – prieš penkerius metus signataro ištarti žodžiai liko kaboti sunkiu debesiu. Jo įvardytos grėsmės niekur nedingo, o Tauta jau net nebemoka jų atpažinti.
A. Endriukaitis
- Prieš penkerius metus įspėjote: valstybė yra išformavimo būsenos; kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę. Galbūt jau laikas atšaukti pavojaus signalą?
- Deja. Lietuvos valstybingumo problemos šiandien kelia dar daugiau nerimo. Susilpnėjo valstybinė sąmonė, valstybingumo, savasties gynimo poreikis. Šiandien jau nematau išeities.
- Betgi esame susitelkę prieš grėsmę iš Rytų, stipriname savo saugumą, ekonomika stabili. Tad kur įžvelgiate tuos pavojus?
- Valstybės, kurioje patys esame šeimininkai, lieka vis mažiau. Dar 2015 metais Briuselis priėmė dokumentą dėl naujos Europos Parlamento koncepcijos. Rinkimai į jį vyks ne nacionaliniu, o sąjunginiu lygmeniu. Įvedama net nauja sąvoka – šeimyninė partija, t.y. vieno bendro pavadinimo partija visose ES narėse nuo Madrido iki Helsinkio, iki Vilniaus. Išrinktas politikas atstovaus ne Lietuvai, o ES.
Rengiamas projektas dėl užsienio partijų registravimo ir veikimo Lietuvoje. Įsivaizduokite, atvažiuos pas mus kokia nors Vakarų šalies partija su savo fondais, atidarys filialą. Ir ji puikiai tvarkysis, nes mes, tokie neturtingi, nebūsime kliūtis. Kur pinigai, ten bus tiesa, ten bus dauguma. Einama į federaciją. Mums būtų statusas Bavarijos, Teksaso ar Tatarstano. Ėjimas prie to mums pražūtingas.
- Kalbate apie valstybės saulėlydį. Kodėl politikai nemato grėsmės? Ar mato, bet neturi noro ir jėgų pasipriešinti?
- Pasižiūriu į mūsų politikus: yra tarp jų normalių, nepiktybiškų žmonių. Bet jiems trūksta įžvalgų apie pasaulio raidos tendencijas.
Pasaulis keičiasi. Visai netolimoje ateityje jis labai skirsis nuo to, kuriame gyvename šiandien.
Tarkim, kaip skelbia Jungtinių Tautų Organizacija, Afrikoje 2050-aisiais bus 1,2 milijardo gyventojų. Tai milžiniškas prieaugis, palyginti su dabartiniais 300 milijonų.
Kur jie eis, kur gyvens? Apie ateitį reikia galvoti, užuot mechaniškai dėliojus, kiek čia mes galime pabėgėlių priimti.
Rusija mums dar arčiau. 2050 metais gyventojų ten sumažės 20 milijonų.
Jau šiuo metu rusai nepajėgia visiškai apsaugoti savo sienų, kariuomenės nesurenka tiek, kiek reikia. Tad sąlygiška šiandienos ramybė ilgai netruks.
O mūsiškiai galvoja, kad koks dabar yra statusas, toks jis bus per amžių amžius.
Vokietija skambina pavojaus varpais. Jeigu išsilaikys dabartinės tendencijos, šalyje 2100 metais gyvens 22 mln. vokiečių ir 35 mln. musulmonų. Kai pradedu apie tai kalbėti, mūsiškiai moja ranka: ai, tai tik fantazijos. Nors ir popiežius Pranciškus apie tai kalba, globalizaciją įvardydamas kaip naujos formos kolonizaciją.
Bet mūsų valdžios žmonių egzistenciniai, išlikimo klausimai nedomina. Jie susirūpinę kasdieniais dalykais: čia du procentus biudžeto pridėsim, čia vieną atleisim, kitą priimsim... Visa tai tik ūkinės problemos esminių permainų, kurios gali sunaikinti valstybę, fone.
- Ko laukiate iš artėjančio Vasario 16-osios šimtmečio? Gal tai bus proga stabtelėti, atsigręžti į esmines valstybės vertybes?
- Vasario 16-osios šimtmečio minėjimas bus tik formalus. Faktas, bet ne gelmė.
Bus kabinami ordinai ir medaliai, prisikviesime svečių, tratės būgnai, griaudės fanfaros – vienadienės formos, menkaverčiai blizgučiai. 1918 metų vasario 16-ąją buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė.
Kiek mums jos liko dabar, praėjus šimtui metų? Gal tik įsivaizduojame, kad turime suverenitetą?
Būtent dabar, valstybės šimtmečio šviesoje, turime sau iškelti klausimą, kiek liekame prie tų idealų, kurie buvo paskelbti Vasario 16-ąją. Turime nubrėžti aiškią ribą, kiek mes galime turėti savarankiškumo, o kiek paklusti Europos Sąjungai.
Kai nėra giluminio suvokimo, nieko keisto, kad ir pasiruošimą 100-mečio minėjimui lydi nesusikalbėjimas ir pykčiai. Dėl paminklo Lukiškių aikštėje – tiek problemų, niekaip neišeina susitarti.
Kiek laiko tęsiasi ginčai dėl paminklo Jonui Basanavičiui, pirmajam valstybės žmogui, pirmajam signatarui, „Aušros“ leidėjui! Kol nėra valstybinės valios, ima ir atsiranda visokios putinaitės, drįstančios kalbėti, esą jis buvo nevykęs, ir šioks, ir anoks.
Bet palaukit, jei ne Basanavičius, gal ji nė nebūtų galėjusi savo teksto rašyti lietuviškai!
- Tai ar tebesame prie tų idealų, kurie atvedė mus prie Vasario 16-osios?
- Esame nutolę nuo esmės ir kasdien vis labiau tolstame. Visuomenė nusiteikusi prieš patriotus, vadina mus marginalais, homofobais. Kultūra sumenko. Vienadieniai, primityvūs dalykai ima viršų. „Vamzdžio“ kultūra įsimetė ir į literatūrą. Mentalitetas lietuviškas išplautas, vertybių skalė išbalansuota.
Kalba jau nebėra vertybė. Prie ruso džiaugdavomės parduotuvėje ar kavinėje lietuvišką iškabą pamatę. Estijos Konstitucijos preambulėje yra parašyta, kad Estijos kultūra, tradicijos ir kalba turi išlikti amžinai. Kalbą jie įrašė po įstojimo į Europos Sąjungą. Mūsų Konstitucijoje to nėra.
Aš jau nekalbu apie tokį pražūtingą reiškinį kaip emigracija. Žmones svetur veja ne tik maži atlyginimai. Jie negali apsikęsti, kad savoje valstybėje yra stumdomi, niekinami, žeminami.
- Kaip galėjo atsitikti, kad apie vertybinius išsižadėjimus, ideologinius praradimus, net fizinį nykimą tenka kalbėti po tokio skambaus mūsų istorijos akordo kaip 1990-ųjų kovo 11-oji?
- Visus šiuos nužmogėjimo, nukultūrėjimo impulsus gavome iš Vakarų.
Man labai įsiminė paskutiniai arkivyskupo Luidžio Bonacio (Luigi Bonazzi) žodžiai, kuriuos jis pasakė išvykdamas iš Lietuvos: „Europa išeina iš istorijos.“ Taip skelbė neangažuotas, jokiai jėgai neatstovaujantis žmogus. Iš Europos ta griūtis pasiekė ir mus. Aklai ja sekame, visi mūsų žvilgsniai ten nukreipti.
Jei jau Rusijoje pragaras, tai priešingoje pusėje – Europoje – rojus. Deja, taip nėra. Vakarai mus traukia, nes ten daugiau turto, didesnės korporacijos, viskas labiau blizga. Užsižiūrėję į juos praradome gelmę, pametėme valstybinę savigarbą. Tos trys raidės – principinis dalykas. Kaip gali kita valstybė reikalauti, kad mes šoktume pagal jos nurodymą? Abėcėlės prie ruso nebuvome pakeitę. Tad kur ta savigarba?
Nuo Rusijos nusigręžėme. Nesakau, kad iš ten nėra grėsmės. Tačiau baimė niekada negali būti argumentas. Jei jiems pavyko mus įbauginti, priversti drebėti, jų tikslas jau pasiektas.
- Kaip jūs jaučiatės tokioje valstybėje, kokią matote šiandien?
- Prieš keletą metų susitikau dabar jau amžiną atilsį Vytautą Masalskį, partizaną, kalėjusį lageriuose. Tai jis man pasakė: „Žinai, Algirdai, mes pralaimėjome.“ Aš neskleidžiu jokios panikos, bet, kalbant vieno rusų rašytojo žodžiais, šis amžius sumalė mus kaip naciją.
- Valstybės šimtmečio mes sulauksime, o kokia ji bus toliau? Ateities jubiliejų bus?
- Po šimto metų, demografų skaičiavimais, mūsų bus tik šimtas tūkstančių, jeigu nepasikeis šiandienės tendencijos. Kaip nebeliko paskutinio prūso, taip nebeliks ir mūsų.
Apdovanojimai virsta farsu
Prieš penkerius metus viešai valstybinių malonių atsisakęs A. Endriukaitis pastebi, kad pastaruoju metu valstybiniai apdovanojimai apskritai devalvuojami. Jie dalinami tarsi atminimo ženkleliai – ne už didžiavalstybinius darbus, o tiesiog... už gerai einamas pareigas ar nepriekaištingą darbą.
„Puiku, jei verslininko firma klesti, bet tai jo asmeniniai reikalai. Puiku, jei kažkas sąžiningai atlieka savo kasdienį darbą, bet tokių žmonių valstybėje daug.
Medaliai ir ordinai turi būti teikiami ne už tai. Neieškoma, nepastebima asmenų, kurių veikla visuotinė, reikšminga valstybės mastu“, – apgailestauja signataras.
A. Endriukaitis priminė, kad dar 2000-aisiais prezidentas Valdas Adamkus Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną įteikė pirmajam Lietuvos vidaus reikalų ministrui po Nepriklausomybės atkūrimo Marijonui Misiukoniui – ilgus metus dirbusiam KGB, o šįmet Vasario 16-osios proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius įsegtas sovietų partizanei Faniai Brancovskajai.
„Šie atvejai kelia labai dideles abejones. Jie nuskambėjo tiesiog provokuojamai.
Tame fone ir visi kiti apdovanojimai išeina su galvos pakraipymu: ar jie teikiami to vertiems asmenims, ar taip tiesiog kažkam atiduodama duoklė, kartu ir savo reikšmingumą parodant. Apdovanojama daug užsieniečių.
Už ką? Ar vien tik už tai, kad jie atvyksta į Lietuvą?
Man nepriimtina, kai medalis teikiamas tiesiog už laipsnį, titulą ar pareigas. Čia net nėra apie ką šnekėti“, – pasipiktinimo neslepia A.
Endriukaitis.
Anot signataro, prieštaringų vertinimų sulaukiantys apdovanojimai iškreipia jų prasmę, verčia abejoti valstybės požiūriu ir sveika logika. Nesolidu, kai apdovanojamų asmenų sąrašas kelia visuomenėje šurmulį, palieka abejonių, už kokius nuopelnus jie teikiami.
„Tų nuopelnų aš dažnai ir pasigendu. Valstybinio apdovanojimo vertas tas, kuris savo veikla yra pavyzdys, kalbant šiuolaikine kalba, žvaigždė. Biznio asas, mokantis kaupti pinigus geriau nei visi kiti, ar užsienio pilietis, nusipelnęs atvykimu į Lietuvą, – tikrai ne tos asmenybės, kurių reikia kritinėje situacijoje esančiai Lietuvai. Ne tokie atvejai kelia Tautos dvasią, ne tokios asmenybės uždega ir įkvepia“, – tvirtina jis.
A. Endriukaitis yra atsisakęs ir Sausio 13-osios medalio.
Tai buvo jo protestas prieš pokario pasipriešinimo dalyvių priešišką vertinimą, kurį demonstruoja prokuratūros ir teismų struktūros. Signataras tvirtina, kad priimdamas valstybės skiriamą apdovanojimą jis tarsi deklaruotų savo pritarimą praeities žmonių kančių ir pralieto kraujo niekinimui, kurį demonstruoja šalies teisėtvarkos institucijos, o valdžia tai mato ir su tuo sutinka: „Nenoriu būti tos valdžios rėmėjas.
Nenoriu susitapatinti su jos politika. Priimdamas apdovanojimą tarsi teigčiau, kad viskas valstybėje yra gerai.
Taip nėra. Aš jaučiuosi kaip gyvendamas kažkokioje paralelinėje erdvėje, ne suverenioje valstybėje, kur visos prieškario, pokario vertybės yra apeinamos, numenkinamos ir iš esmės atmetamos.“
Šaltinis: respublika.lt
Komentarai (34)
...nieko nuostabaus kai valstybei vadovauja eks. komunistė negerbusi savo valstybės,o dabar pardavinėjanti ją vokietijai......Galutinę kovą pralaimėjo ir partizanai ir Sąjudžio žmonės.......
man ir fantazuoti nereikia. Pats zinot, kad esat nieko nevertas... :DDD
Greičiau kandys Stasiuko beretę sulopys,nei jis pastebės,kad kažkas negero vyksta Marijos žemėje.
Dzukai .. pafantazavote ir pakaks ..:)
Nustatyti tikslia diagnoze uzima laiko. :DDD Su Ramanausku buvo lengviau, anas kaip ir Jungtines Pajegos - papuga. Tas pats per ta pati.
Matau Dzukas irgi turi amžiną oponentą ir jau nebevengia ligoniu pavadinti cha♥3
Eilinis tamstos "proto sedevras". :DDD Paveldi tik buki luzeriai ir dykaduoniai. Tevai butent perduoda... perduoda savo sukaupta turta, patirti, pasauleziura ir daug ko kito. Kai nera smegenu, joks paveldas nepades. Prie ko cia vel Rusija? Niekaip nenusiraminat. Mazai paveldo paliko? Tai tokie kaip tamsta nepaliksit is vis nieko, isskyrus skolu. Rusijai nereikia nieko perkrauti. Jeigu Lietuva nori islikti, Lietuvai teks perkrauti santykius su Rusija. Savo eiforijoje net nepastebejot, kad Lietuva lieka viena savo nuskurdusioje padetyje. Net "broliai" latviai su estais salinasi. Apie kitus net nekalbu.
...Senu šlepečiu Dzukai neišplausite ir naujomis jos netaps...
19 , vaikai paveldi Dzukai , o perduoti galite tik savo blogus įpročius ir trukumus. Kaip taisyklė vaiku keliai žymimi kitomis perspektyvomis ir kitais požiūriais į aplinka, kurios mažai ka bendro turi su jų tėvais . :) Senu šlepečiu Dzukai neišplausite ir naujomis jos netaps . :) Giriatės čia kaip mažas ir nesubrendęs vaikas . Tai gal gyvenime ir poelgiai Tamstos atitinkami ..? Galite ir neatsakyti , potekstes suprantu . Rusijai teks perkrauti santykius su Lietuva ir nieko čia nepakeisti Dzukai , artimo užsienio sąvokos ištrintos . .. ir toliau bus trinamos jei jos politika savo kaimynių atžvilgiu nesikeis .
naikinkit valstybę(s) skolindamiesi.
skaldyk gojimus ir valdyk... tokios tokelės
vienas iš kelių išlikusių principingų, išmintingų ir garbingų Lietuvos vyrų, apgailėtinų žmogystų masėje.
Tie,kurie trina praeitį - žino...Bėda ta,kad jie jos bijo...ir gąsdina kitus,nes tada daug kas įgyja visai kitas prasmes...
Beda ne tame, kad daugelis nemoka priimti praeities, didziausia beda, kad tas daugelis tiesiog nezino tos praeities ir gyvena ipirstu mitu ir smeklu pasaulyje.
Problema ne Rusija...Problema - mes...
Yra toks posakis,kad kiekvienas pasaulį mato pro savo langą ... Bėda ta,kad daugelis nemoka priimti praeities ... tokios,kokia ji buvo... su klyskeliais ir praradimais... ir vietoj to,kad susitaikytų,vėl ieško kaltų... Didžiausia klaida buvo siekti Nepriklausomybės per kerštą "priešui"..." Priešo"neliko,neliko ir vieno tikslo... ir prasidėjo kiršinimas... Kam buvo reikalingos privilegijos,padidintos pensijos,kaip kompensacijos už kančias... kas jas išmatuos... kas išmatuos skausmą negrįžusių ir čia likusių,kai pasibelsdavo į duris ne tik dieną,bet ir naktį... Kam reikėjo griauti viską... ar būtų buvę galima atkurti valstybę,jeigu visi būtų galvas miške paguldę,ar vieni kitus pjovę iki galo... Skaldyk ir valdyk... tik ar bus ką...
Kame matote verkslenima, vaikeli? Man nera ko verkslenti, mano gyvenimas buvo ir yra puikus ir prasmingas. Man yra ka palikti vaikams. Jus ka paliksit? Ubago tarba ir savo liberaline filosofija? :DDD Jauniems mes neuzleidziam vieta, o perduodam... bet jauniems, tai nereiskia idiotams. :DDD Nematau jokio melo autoriaus straipsnyje ir kazkokiu teiginiu Rusijos atzvilgiu. Straipsnis apie Lietuva... perskaitykite, gal dalis klausimu saveime isnyks. Jus, kaip Jungtines Pajegos, toks pat ligonis - kliedit ir negalit gyventi be Rusijos. :DDD Negalima buti tokiu buku... turekit savigarbos.
Neverkšlenkite Dzukai ..Jus savo proga jau turėjote pasireikšti , teks vieta užleisti jauniems :)). Vienok keista kad autoriaus neapkaltinote melu , matyt nepatogu dvejomis lūpinėmis armonikėlėmis vienu kartu groti ?? .Autoriaus str. minimi prieštaravimai Rusijos atžvilgiu toli nuo realybės .. o Jus tylite .:))
straipsnis skausmingas, išmintingas, tačiau neapsieita be keistų prieštaravimų : ar galima , apdovanojant už kažkokius realius nuopelnus valstybei, politizuotai žiūrėti į to žmogaus praeitį ? ; antra - ar galima taisyti kreivus valstybės pamatus, meluojant, jog pokario rezistencija, iš esmės nebuvo tragiškas ir gėdingas reiškinys , kur buvo kariaujamas svetimas karas - t. y. jankių karas prieš TSRS, kur Lietuva tebuvo tik įrankis - kaip ir dabar ... ; ---- ir dar vienas mažmožis - TSRS laikais (o ne “sovietiniais“) nereikėjo džiaugtis, pamačius lietuviškus užrašus parduotuvėse, įstaigose ir visur kitur :) - tai buvo įprastas ir normalus reiškinys, kurio nesugebėjo sugadinti ta prigimtinė lietuvių manija kažkam nuolatos laižyti, ko nepasakyčiau apie šiandieną :)
Oooo,kad jūs tai būtumėte pasakęs prieš 20 ar daugiau metų...Juk jau tada buvo aišku,kad valstybės pamatai kreivi - pati pradžia tų kreivų plytų - daugiau jau į Maskvą mums važiuoti nereikės...Negalima kurti valstybės kai pamatai yra neapykanta rytams ar akla meilė vakarams...Nepriklausomybė - yra NEPRIKLAUSOMYBĖ - tai darbas šaliai ir TAUTAI...
tamsta tipiškas prisitaikėlio ir valstybingumo naikintojų portretas. Jeigu ir šioje signataro kalboje jums neprašviesėja protas, manau jūs jo arba nedaug turite arba esate vienas iš naudos gavėjų naikinant Lietuvą kaip valstybę.
Mes būsim ramūs saugūs ir klestėsim, kai: Putino vadovaujama okupantų gauja pasitrauks iš Karaliaučiaus; Putino vadovaujama okupantų gauja uždarys (iš lietuviško biudžeto pinigų išlaikomas) rusiškas mokyklas Lietuvoje; Putino vadovaujama okupantų gauja pasitrauks iš lietuviško eterio, su rusiškos kultūros brukimu (visur); Putino vadovaujamos bei Lietuvoje pasilikusiųjų okupantų gaujos v_i_s_i veikėjai bus paviešinti ir nušalinti iš v_i_s_ų įstaigų; Putino vadovaujama okupantų gauja paliks ramybėje Ukrainą Krymą. Putino ir Lukašenkos vadovaujama okupantų gauja paliks ramybėje Gudijos (Baltarusijos) gyventojus. __*
Autorius teisus - " baimė niekada negali būti argumentas" , tuo labiau importuojama prekė...ir TAUTOS naikinimo įrankis...
Vergams - vergų dalia...
Sakot dabarti kuriat siandien... idomu ka sukuret? Gal pasidalinsite ispudziu? :DDD Sakot Endriukaitis neteko garbes... jus jos niekada ir neturejote. Pas tokius, kaip tamsta, nera jokios ateities. Jusnieko nekurete, nekuriat ir niekada nesukursite.
ir ką, verkšlenti tebesugebate? bliaudami į skerdyklą eisite, ar pradėsite galvot išeitis iš susidariusios padėties?
Jei žmogus save drąsina išgalvotomis prielaidomis ateičiai , tai koks jo gyvenimas dabartyje, ? sunku pritapti pasaulyje kurio niekaip nekuri ir neprisidedi prie jo įprasminimo savimi ,... ir tai žodžiai skirti signatarui ?? , košmaras . . Tai kaip nubrėžti raudoną brūkšnį , raudoniu , ten anapus buvo svarbios kovos su praeities šmėklomis ir žinojimas kuris čia svetimas o kuris savas .. čia šiapus ,raudonio, poreikis galvoti apie dabartį .. viltis ir darbus nukreipiant į ateitį . DABARTĮ KURĖME VAKAR !!!!!!! ir tuo kuo esame nepatenkinti reikėtu kaltinti vakar dirbusius, DABARČIAI. O tai be išimties visi tie kurie šiandiena ubauja valstybės ateities temomis su įvairaus lygio pranašysčių turiniu, Lietuvai . Ir taip manančiu, kaip A. Endriukaitis ne vienas, ju dešimtis , šimtai , gal tūkstančiai ? bet ne milijonai .. Likusiems , milijonams, reikia tenkintis dabartimi ir viltis dėti ateičiai,.. tikintis kad tie VAKAR jau niekada nepakils iš savo tranšėjų GELBĖTI Lietuvos... Jų laikas praėjo ir apie ateitį jie ne daug gali pasakyti .. juos labiau domina vis tos pačios kovos VAKAR .... Keistas tas žodžiu persipynimas,.. be praeities nebus ir ateities .. bet dabartį kuriame šiandiena ir patys. Ko tikrai A. Endriukaitis neteko ,.. tai garbės . cit.... ir varge ir džiaugsme ir laimėje ir negandoje pažadu likti ištikimas .
Taip byloja Išmintis.
Pagarba A. Endriukaiciui... Gaila, kad tokiu zmoniu yra vienetai.
Didžiulė pagarba šiam Žmogui. Sveikatos ir stiprybės
kad yra tokiu garbingu Lietuviu , kaip Gerbiamas Signataras A. Endriukaitis , kuris atsisake primestu gerybiu ir tapo LAISVU GARBINGU TEVYNES LIETUVOS SUNUMI. Didziule pagarba !!!!!
Turėtum normalią Prezidentūrą, kaip prie Smetonos, tai bent už tuos medalius privalėtų gaudami apsimokėti ,o dabar ,nuo adamkevičinių laikų,kasmet maišais dalinami apdovanojimai daugiausiai tarybinių laikų veikėjams ir šių laikų uzurpatoriams ir prisiplakėliams...o pencijoms ir našlaičiams vis pinigų nėra!
per visus šimtmečius aplinkinių valstybių tikslas sunaikinti LDK, veliau LIETUVOS RESPUBLIKĄ. It tikslas jau arti. SAVOMIS, arba SAVŲ MŪSIŠKIŲ NAGAIS valstybingumas baigiamas pribaigti.
Graudu bet tai yra faktas.