I. Šimonytė: yra jausmo, kad bus norinčių jį ir tyčia pasiūbuoti, kad plaukiančius supykintų(31)

Kandidatės į premjerus Ingridos Šimonytės lapkričio 19 d. kalba Seimo posėdžių salėje.

Gerbiami kolegos, mieli stebintieji šią transliaciją,

Dėkoju už Respublikos Prezidento dekretu ir pristatymu parodytą tikėjimą mano galimybėmis pretenduoti į Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pareigas. Pasistengsiu kalbėti trumpiau nei numato Statutas ir kuo greičiau sudaryti galimybę užduoti man jums rūpimus klausimus.

Tačiau, visų pirma, norėčiau padėkoti Lietuvos žmonėms, kurie suteikė man galimybę čia šiandien stovėti. Pareikšdami pasitikėjimą man asmeniškai ir bendruomenei, kurią vedžiau į rinkimus. Suteikdami jėgos formuoti koaliciją su žmonėmis, su kuriais visiškai vienareikšmiškai matome Lietuvą kaip laisvojo pasaulio paveikslo sudėtinę dalį. To pasaulio, kurio atrama yra tūkstantmečius siekianti išmintis – pagarba žmogui ir jo orumui.

Lietuvos žmonės, išreikšdami pasitikėjimą man asmeniškai kartu išreiškė ir pasitikėjimą tuo, kad politikoje būtų kuo mažiau diskusijos apie juos, tuos kitus. Ir kad kuo daugiau kalbėtume apie tai, kuo mes patys esame ir kuo norime būti.

Mažiau niekur nevedančių tyrinėjimų, kuriais turėtų užsiimti mokslininkai arba teisėsauga. Priešų paieškos, oponentų kaltinimai vietoje adekvačios reakcijos į kritiką, kartais ir nepelnytą, nėra mano kelias ir tam neketinu eikvoti laiko.

Ne kartą diskusijose su Lietuvos žmonėmis girdėdama jų nusivylimą padėtimi vienoje ar kitoje srityje ar progreso stoka esu sakiusi: nesu sutikusi politinės jėgos, kuri formuodama valdžią būtų atvirai siekusi Lietuvai blogo. Ir mūsų dažno nusivylimo priežastis slypi ne tame, kad Lietuvą vis ištiktų kažkokia netikusi valdžia, o tame, kad nemokame racionaliai suderinti lūkesčių ir galimybių.

Kelias į problemų sprendimą, mano nuomone, visų pirma, slypi atvirume. Nebijojime matyti tai, ką matome. Nebijojime pripažinti, kad ne viską žinome, išmanome. Kad nesame stebukladariai, kurie moka visiems visko duoti iš nieko neimdami. Kad klystame. Suvokime, kad kaip sakė Menckenas, į kiekvieną sudėtingą klausimą yra atsakymas, kuris yra greitas, paprastas ir .... klaidingas.

Mes nebeturime paprastų klausimų. Neaišku, ar jų išvis būna.

Todėl neturime ir greitų bei paprastų sprendimų. Todėl neturime teisės formuluoti lūkesčių, kad jeigu kažkam norime daugiau išleisti, kažkas neturi daugiau už tai sumokėti.

O jeigu norime mokėti mažiau, tai kažko mažiau turime įsipareigoti. Todėl milijardas milijonui gali virsti ne tik papildomu euru kišenėje, bet ir papildomais dviem iš kišenės korepetitoriui ar slaugytojai, kurie dažno įsitikinimu tiesiog priklauso ir nemokamai.

Galbūt tai ir yra sprendimas, galbūt ten ir gali būti konsensusas, tačiau akivaizdu viena – jo paieškai turime skirti daugiau laiko, nei skiriame dabar apsimėtydami propagandinėmis klišėmis iš abiejų politinio spektro kraštų. Tikrų, o ne išsigalvotų alternatyvų, paremtų tikrais, o ne išgalvotais duomenimis, analizėmis, žiniomis vertinimas ir diskusija dėl jų – taip aš supratu politiką.

Yra tik vienas klausimas, kuris man yra absoliučiai nediskutuotinas – tai Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės, laisvo pasaulio Lietuvos klausimas. Kitais klausimais, kad ir turėčiau savo išankstinę nuomonę, esu tikra, sugebu ir girdėti argumentus, o ir pajausti kitų emocijas.

Vyriausybės keičiasi sudėtingu metu, kai reikia apsaugoti visuomenės sveikatą ir sveikatos sistemą nuo koronaviruso iššūkių, kartu išsaugant kiek įmanoma daugiau įprasto gyvenimo ritmo, verslo ir darbo vietų. Jau dabar reikia matyti, kad labai dideliu šios pandemijos liekamuoju reiškiniu, ir tai ne vien Lietuvoje, taps pasekmės psichinei žmonių sveikatai, jų emocinei būklei.

Apie tai reikia galvoti jau dabar, kai atrodo, kad šiandien daug svarbiau susiskaičiuoti mėgintuvėlius ir laisvas lovas.

Reikia patvirtinti ateinančių metų biudžetus. Nors natūralu, kad joks biudžeto projektas nepasilieka be kritikos, šiandien mano asmeninis sėkmės kriterijus tiems biudžetams yra tiesiog absoliučiai tikras ir teisingas vaizdas, kurio pasigedame šįmet. Be jokių sąlyginių pajamų ir didelio optimizmo, bet ir be paskutinės minutės mokesčių. Be milijardinių sumų, skirstomų be Tautos atstovybės mandato.

Tuo pat metu, kai pusė galvos užimta šios dienos ir artimiausių metų rūpesčiu, reikia mobilizuoti antrą pusę Lietuvos ateičiai. Valstybės skola šįmet šoktelės ženkliai ir pratęs savo kopimą aukštyn ir kitais metais.

Teko girdėti panegirikos sau dėl ūkio stabilumo išlaikymo, betgi nebijokim matyti to, ką matome – skola per šiuos dvejus metus esant nepalyginamai menkesniems ekonomikos nuostoliams nei per aną krizę, ūgtelės procentais nuo BVP beveik tiek pat, kiek tada, kai ekonomika smuko penktadaliu. Galime tik padėkoti eurozonai, kad tos skolos kaina mums šiandien palanki.

Nemanau, kad reikia naujo Seimo ar kitų Seimų komisijose aiškintis, tai kokią vertę gavome už tuos pasiskolintus pinigus. Visgi siūlau atvirai pripažinti, kad skolos augimas jau tapo problema ir jos grąžinimas į tvarų lygį nebus paprastas, o nieko nedarymas reikš, kad ir 60 procentų BVP perkopsim ilgai netrukę.

Todėl dabar yra laikas sprendimams, kad vėliau nereiktų gąsdintis blogiečiais su veržiamais diržais: sprendimams, kurie stiprina ekonomikos potencialą, didina pridėtinę vertę, ir leidžia mums ne šiaip gaminti pagal kitų brėžinį, o parduoti idėjas ir intelektinio darbo rezultatus. Tik tokio kelio gale mūsų nelaukia vidutinių pajamų spąstai.

Koalicijos sutartyje kaip veiklos prioritetai nurodytos tos sritys, kuriose pasinaudodami ir ES planuojama parama ir kitais ištekliais, rūpestingai planuodami pokyčius ir tam reikalingas investicija, galime padidinti greitį, kuriuo judėsime vakarietiško gyvenimo lygio link. Negaliu žadėti tai padaryti per ketverių metų kadenciją.

Bet galiu žadėti dėti visas įmanomas pastangas tam, kad sprendimai būtų kiek įmanoma labiau panašūs į geležinkelio bėgius, kuriais galėtume riedėti ilgai, o ne išsirinkinėti pabėgius ties kiekvienais rinkimais.

Žinau, kad dauguma Vyriausybių pradeda savo veiklą nuo skambių reformų pažadų. Sąmoningai to vengiu ne todėl, kad manau, jog pokyčiams ne metas ar jų nereikia.

O todėl, kad žodžiu „reforma“ mes įpratome vadinti menkiausia oro virptelėjimą, kuris visiškai nekeičia žmonių padėties. Vyriausybės programą rengsime ne bandydami maksimizuoti reformų skaičių, o bandydami minimizuoti neįgyvendinamus įsipareigojimus padaryti viską čia ir dabar.

Tikiuosi, kad sutarsime dėl rinkinio siektinų rezultatų, judėjimą link kurių bandytume sąžiningai įsivertinti, nes labai nedaug jų pavyktų galutinai pasiekti per ketverių metų kadenciją. Nebent vėl užsiduotume siekinius, kurie labai mažai reiškia žmogaus kasdienybėje.

Formuojama centro dešinės vyriausybė nereiškia, kad po šalį ims klaidžioti libertarizmo šmėkla. Koalicijos sutartyje daug kalbama ir apie viešuosius sektorius, ir apie valstybės tarnybą, ir apie socialinę apsaugą bei žaliąjį kursą.

Bet tai nėra ir kaži kokia kairė darbotvarkė, ypač šalyje su 30 proc. mokestinių pajamų nuo BVP.

Supratimas, kad turtėjanti visuomenė kelia reikalavimus ne tik prekėms ir privačioms paslaugoms, keisdama prastesnę kokybę į aukštesnę, bet ir viešosioms paslaugoms yra tiesiog ekonominio dėsnio suvokimas. Supratimas, kad konkurencingam verslui svarbi ne tik stabili mokestinė aplinka, bet ir išsilavinę, kūrybingi ir sveiki darbuotojai, gera infrastruktūra ir kokybiškas viešasis valdymas yra tiesiog aus (?

) sveiko proto mintis.

Visgi yra būdas bandyti apsimesti piliečių aukle žinant už juos geriau, kokių dalykų kada ir kiek jiems reikia beigi bandant visa tai valdiškomis rankomis padaryti. O yra ir būdas visų pirma gerbti žmogų, jo šeimą ir bendruomenę, juos įgalinant ir valstybės rankomis spręsti tik tiek, kiek reikia siekiant kuo lygesnių starto, o ne rezultato galimybių.

Man neseniai sukako 46-eri. Pastarąjį dešimtmetį mano gyvenimas viešas ir nėra daug naujo, ką galėčiau apie save pasakyti, ko nesu sakiusi anksčiau.

Pakartosiu tik vieną dalyką – man asmeniškai svarbiausias matas, kuriuo norėčiau matuoti mūsų visų sėkmę yra pasitikėjimas. Nes tik jo stiprėjimas leidžia geriau spręsti tuos klausimus, kurie yra mūsų bendri, paliekant kiekvieno asmeninius klausimus spręsti pačiam žmogui ir jo šeimai.

Tik stiprėjantis galvojimas, kad ne vien tu, bet ir kitas žmogus gali būti vertas pasitikėjimo, nebent jo jau yra įrodyta priešingai, leistų mums ropštis iš užburto „visi vagiai“ rato. Mane stiprina, kad Nepriklausomybės karta, negąsdinta totalitarinio sekimo, žymiai atviriau priima kitokį ar kitaip manantį, drąsiau sako, ką išties galvoja ir mažiau galvoja, kokiu šventu melu paslėpti tikrąsias mintis.

Tai teikia vilties, kad vieną dieną nebus taip, kad naujai išrinktos valdžios imsime nekęsti jau rytoj po išrinkimo. Gal net ateis tokia diena, kai mums išvis nebelabai rūpės, koks naujojo ministro pirmininko vardas ir pavardė, nes dalykai valstybėje tiesiog vyks taip, kai turi vykti.

O kol kas, naujai darbą pradedančiai Vyriausybei, kas jai bevadovautų, pasitikėjimo kredito reikės. Todėl drįstu jo prašyti.

Vakar buvo daug jūrinių alegorijų ir istorinių diskursų. Tai neabejoju, kad mūsų laivą sups. Iš įvairių vakarykščių pareiškimų yra jausmo, kad bus norinčių jį ir tyčia pasiūbuoti, kad plaukiančius supykintų. Bet noriu tikėti, kad mano vestibiuliarinis aparatas, jau išbandytas krizėmis ir jų tyrimo komisijomis, tai atlaikys. Kaip ir patį išbandymą valdžia.

Ačiū.

Naujausi

Kijeve auga pyktis dėl slėptuvių: Lietuvoje dauguma jų – tik priedangosPasaulis · 2026-07-30Tūkstančiai migrantų prasiveržė į Ispanijos SeutąPasaulis · 2026-07-30Ar Rusija ruošiasi puolimui prieš Odesą po uostų blokados?Pasaulis · 2026-07-30JAV politologo John Mearsheimer naujo asmeninio „YouTube“ kanalo pristatymasPasaulis · 2026-07-30