Vienintelis priklausomas tinklalapis LietuvojeČia jau aiškiai matyti aukštesnius atlyginimus gaunančių darbuotojų sluoksnių gausėjimas. Atitinkamai – ir pragyvenimo lygio kilimas. Ryšium su kuo, turint omeny pačios materialinės gamybos požiūriu itin didelio augimo nerodančio mūsų ūkio, apie aštrėjantį išnaudojimo laipsnį apdirbamojoje gamyboje kalbėti būtų sunkoka.
Neužmirškime: visas šis atlyginimų kilimas pasiektas be jokių streikų, žodžiu – be darbininkų judėjimo.
Profsąjungų vaidmuo, kiek jo čia apskritai esama – tėra ne kovotojo, bet derybininko tarp atskirų, kvalifikuotų darbuotojų, ir kapitalistų. Šios derybos, kaip taisyklė, dažniausiai liečia tik pavienius individus, o retesniais (pvz. – kolektyvinių sutarčių) atvejais apsiriboja išimtinai vienos kurios įmonės kolektyvu.
Visa tai rodo, kad pramonės darbininkas Lietuvoje yra gan stabiliai integruotas į esamą santvarką ir neturintis objektyvaus materialinio intereso prieš ją kovoti. Su XIX amžiaus klasikiniu proletaru (pvz., kokį veikale „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ aprašė F. Engelsas) jis praktiškai neturi nieko bendro, išskyrus formalų buvimą samdomu darbuotoju.
Be abejo, tai nereiškia, kad proletariato Lietuvoje apskritai nebūtų. Tokį teiginį priskirdamas savo oponentams, drg.
Jonaitis klysta. Apie jį galime kalbėti, pvz.
daugelio mažmeninės prekybos tinklų (Maxima, Norfa, Rimi ir t. t.
) darbuotojų atvejais. Bet apie tai, koks šio mūsuose silpno sluoksnio aktyvumas – jau kalbėjome aukščiau.
Jam nesama net objektyvių prielaidų. Tuo tarpu kol dauguma jam priklausančių, kurie nepatenkinti gyvenimu – renkasi emigraciją į Vakarus.
Ar tai reiškia, kad Lietuvoje nebūtų skurdo, nelygybės ir t. t.? Aišku, ne. Tačiau reikalas tas, jog didžiajai daliai šių problemų (kaip ir jų gimdomam revoliuciniam masių potencialui) nuo įsijungimo į ES 2004-aisiais, o ypač nuo 2009 m. krizės buvo labai sėkmingai „nuleistas garas“. Todėl neturėtų kelti nuostabos, kad darbo judėjimų, bruzdėjimų ir t. t. prasme Lietuvoje iš esmės niekas nevyksta.
Tačiau „Kovos“ grupės poziciją atstovaujantys mūsų draugai gali paraginti mus pasižiūrėti kt. šalių patyrimą. Pvz., Turkijos arba Indijos, kur šiai dienai iš tiesų matyti galingi darbininkų judėjimai, o ir atitinkamai kylančios komunistų partijos. Ezopiškas pamokslas būtų toks: kas gi trukdo, tai padaryti čia?
Į tai galime atsakyti tik tuo, kad tokie palyginimai gali būti adekvatūs tik tokiu atveju, jei jie daromi atsižvelgiant į konkrečių šalių padėtį pasaulinio kapitalizmo struktūroje. Nes bet kokia sistema tegali būti pažinta savo visumoje. Ir tik toje visumoje gali būti adekvačiai įvertinta kurios konkrečios jos sudedamosios dalies, šiuo atveju – šalies padėtis.
Todėl lyginti Lietuvą turėtume su daugiau ar mažiau panašią padėtį pasaulinėje sistemoje (apie ją – truputėlį vėliau) užimančiais kraštais. Pvz. imkime Lenkiją. Didelę mūsų kaimynę, taip pat priklausančią ES ir NATO, taip pat turinčią problemą su masine emigracija, bet taip pat gavusią milžiniškus pinigus iš europinių fondų. Beje – priešingai Lietuvai, sėkmingai vystančią tiek pramonę, tiek apskritai infrastruktūrą.
Kaipgi Lenkijoje pastaruoju metu „streikuoja pramonės darbininkai“, žodžiu, tasai tariamas proletariatas, kurio augimu (ir revoliucingumu...) taip karštai tiki mūsų draugas Marius. Pasižiūrėkime [16]:
PAV
Ir matome, kad kaip pas mus, taip ir pas kaimynus šiuo požiūriu praktiškai niekas nevyksta. Bet situacijų analogiškumas tuo dar nesibaigia.
Pvz. – Lenkijoje taip, kaip ir Lietuvoje, jei kas streikuoja, tai pagrinde valstybės tarnautojai. O apie dabar (t. y. 2019 m. pavasarį) ten prasidedantį 2018 m. galo Lietuvai analogišką mokytojų bruzdėjimą galime pasiskaityti angliškai rašančiam portale „ In Defence of Marxism“ [17].
Kol mūsuose šis judėjimas tebuvo prieš LŽVS vyriausybę „pasišakoti“ panorusios opozicijos, konservatorių ir socialdemokratų vieš��jų ryšių akcija (plačiau apie tai žr.: „2018-ieji Lietuvoje – protestų metai? (ar tik konservatorių mobilizacija?..), jam analogišką sąjūdį Lenkijoje minėtame portale rašantis lenkų trockistas Henrikas Kozlovskis bando pavaizduoti kone kaip didžiulį darbininkų, žodžiu – proletarų klasės pabudimą, jos kilimą kovon ir t. t.
Tokio vertinimo neadekvatumą, be abejo, rodo tiek konkretus Lietuvos patyrimas, tiek bendra situacija, būtent – XXI amžiaus pradžios komunizmo šalininkų praktika tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose (apskritai vadinamosiose išsivysčiusiose, arba Pirmojo pasaulio šalyse), kai instinktyviai net menkiausias bruzdesys „pritempinėjamas“ prie revoliucingumo net tada, kai tokio nėra nei kvapo.
IX
Visa tai pripažinus, negali nekilti klausimas: kodėl taip yra?
Kai dėl pačių socialistų ir komunistų lūkesčių, arba veiksmų neadekvatumo – taip yra todėl, kad objektyviai šiose visuomenėse niekas nevyksta, kas teiktų realų pagrindą atitinkamo tipo judėjimams.
Pvz. – darbininkų judėjimo nebuvimas. O kiek kažkas lyg ir pakyla (pvz. – Prancūzijoje), tai tokie sąjūdžiai, kaip taisyklė, niekad neina iki galo, niekad nemeta iššūkio pačiai buržuazinei santvarkai. Nenuostabu, kad tai pripažinti mums, Europoje gyvenantiems socializmo-komunizmo šalininkams, gali būti nepatogu, tačiau faktai yra faktai.
Į šį pripažinimą drg. Jonaitis reaguoja kone lyg į aukščiausio lygio „ideologinę nuodėmę“. Tai jis grindžia faktu, kad tezė apie tariamą „proletariato išnykimą“ dabarties, neva „socializuotame“, „postindustriniame“ kapitalizme remia tikrų tikriausi antikomunistai. Anot jų, niekas nenuskurdo, jokia revoliucija neįvyko, tad galiausiai ir Marksas buvo neteisus.
O dabar, girdi, tą patį dalyką kartoja save marksistais laikantys mūsų autoriaus oponentai.
Tačiau toks kaltinimas yra klaidingas.
Marksas tikrai neklydo, savo moksliniuose darbuose apibrėžęs pagrindinius kapitalizmo dėsningumus. Jų esmę ir veikimo kryptį. Tačiau jis, gyvenęs XIX amžiuje ir būdamas ne kokiu tai dievu, o tik paprastu mirtinguoju, negalėjo numatyti, kokias formas šie dėsningumai ir nuo jų neatsiejami prieštaravimai (pvz. – prieštaravimas tarp buržua ir proletaro) įgys ateityje, XX amžiuje, ką bekalbėti apie XXI-ąjį.
Iš tiesų tezė apie „proletariato išnykimą“ atrodo įtikinama. Tačiau tai tėra regimybė, išliekanti tol, kol žiūrima vien į turtingąsias pasaulio šalis (pvz. – Jungtines Valstijas, ES, Australiją ir t. t.) izoliuotai nuo likusio pasaulio. O reikalas tas, kad kapitalizmą, kaip bet kurią kitą sistemą, adekvačiai suprasti tegalima jo visumoje, kas reiškia suprasti kapitalizmą, kaip pasaulinę ekonominę sistemą.
Pvz. – Markso ir Engelso laikais skirtis tarp turtingiausių ir skurdžiausių kraštų, tiksliau, metropolijų ir kolonijų, atitiko santykį 3:1 [18]. Tada kapitalistiniai santykiai kolonijose vos mezgėsi, o metropolijose klestėjo pramonė, kurios pagrindu formavosi klasikinis proletariatas, kurio istorinės kovos kairiesiems teikia įkvėpimo iki šiol.
Bet jau XX amžiaus pradžioje jautėsi poslinkis, imperializmas. Jo esmę sudarė monopolijų pradėtas gamybinių procesų iškėlimas į kolonijines valdas ir šių išnaudojimo suteiktas viršpelnis, t.
y. pelnas, gautas virš to, kurį kapitalistai išspaudžia iš „savo“ šalies darbininkų, įgalinęs metropolijų kapitalistus sukurti vietinę darbo aristokratiją, kaip privilegijuotų, „ sluoksnį (V.
Leninas) [19], kuris integravęsis į kapitalistinę santvarką ir savo interesais turi daugiau bendro su pačiais buržua, nei proletarais, ką bekalbėti apie tikrai pavergtąsias kolonijinių kraštų mases.
Imperializmas prieštaravimą tarp kapitalo ir darbo išreiškė prieštaravimu tarp metropolijų ir joms pajungtų kolonijų; tarp centro ir periferijos.
O darbo aristokratija vis augo.
Viena vertus, tai skatino 1945 m. pasėkoje apie Tarybų Sąjungą susikūręs socialistinis blokas, privertęs kapitalistus didinti nuolaidas saviesiems, imperialistinių kraštų darbininkams.
Antra vertus, materialinę bazę tam teikė vis didėjęs vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių (kurių dauguma ir po formalios dekolonizacijos XX amžiaus antrojoje pusėje faktiškai liko kolonijomis) ekonominis pavergimas; ypač 1970-aisiais kaip niekad anksčiau įsibėgėjęs
Atskirtis tarp metropolijų ir kolonijų, šiuolaikiškai tariant, Pirmojo ir Trečiojo pasaulių, XX amžiaus gale pasiekė santykį 74:1 [20]. Kas išreiškė tiek dar didesnį (kaip XIX amžiaus kolonijinių imperijų epochoje) Trečiojo pasaulio pajungimą Pirmojo ekonominiam viešpatavimui , tiek kone visišką pastarojo ekonominę priklausomybę nuo pirmojo, kurią labai aiškiai parodo rusų marksisto Aleksandro Tarasovo duodami (2000-2002 m.
datuojami) duomenys [21]:
PAV
Iš kapitalistinio pasaulio periferijos į centrą tekančių gėrybių gausa reiškia gan griežtą, tarp šalių veikiančią ekonominę hierarchiją, kuri neblogai atsispindi tiek BVP (vienam gyventojui) [22], tiek gyventojų vidutinių metinių pajamų [23] rodikliuose (tiesa, kaip aukščiau minėtuoju value added atveju, taip čia rodikliai nenurodo sukuriamo materialinio produkto, bet visgi atspindi konkrečios šalies gaunamas įplaukas):
PAV
PAV
Įsidėmėtina, pvz., kad Monakas, kuris praktiškai nieko negamina, turi didžiausią BVP iš visų išvardytų šalių. Tuo tarpu Kongas, kuriame išgaunami milžiniški kiekiai kobalto, ličio ir kolumbito (teikiami tiek Vakarų, tiek kiniečių įmonėms) atsiduria tos pačios hierarchijos dugne.
Monake vargu ar rasi proletariatą, nors ten – grynai kapitalistinė visuomenė, kas reiškia, kad joje kažkas kažkam turi dirbti, kad sukurtų vertę. O jei šalyje to proletariato nėra, vadinasi, ji pati gauna produktą iš kitur, t. y. pati yra parazitinė (kaip patsai buržua), gyvenanti tokių šalių, kaip Kongas (faktiškai atitinkančių „proletarą“), sąskaita.
Marksizmas tokias parazitines valstybes įvardija kaip valstybes-rentininkes (V. Leninas) [23].
XXI amžiuje tokiomis valstybėmis (nors ne tokiu kraštutiniu laipsniu, kaip nykštukinis Monakas, ar, pvz. – Lichtenšteinas, Andora ar kt.) yra visos Pirmojo pasaulio šalys (JAV, ES, Australija, Japonija ir t. t.) , vadinamasis „ auksinis milijardas“, kuriam kapitalo išvežimas į Trečiąjį pasaulį, tariant Lenino žodžiais, – „ uždeda parazitizmo antspaudą“ [24].
Imperialistiniai viršpelniai čia tampa lemiamu faktoriumi. Trečiojo pasaulio išnaudojimas „laimėtojais“ verčia ne vien didžiuosius kapitalistus, bet ir Pirmojo pasaulio kraštų darbininkus, kurių dauguma XX amžiaus bėgyje (ką bekalbėti apie XXI amžių) integruojasi į pradžioje tik žymią jų mažumą įtraukusį darbo aristokratijos sluoksnį.
Čia pilnai, nors nebūtinai tiesiogiai pasitvirtina dar Markso numatyta galimybė darbininkui išnaudoti kitą darbininką [25].
Taip gauname Pirmąjį pasaulį, kaip kolektyvinį eksploatatorių (A. Tarasovas) [26], t. y. parazitinį pasaulinės kapitalizmo sistemos centrą, kurio gyventojus – tiek kapitalistus, tiek darbininkus vienija bendras ekonominis interesas laikyti sau pajungtą periferiją, žodžiu – Trečiąjį pasaulį.
Tikrasis, didžiąją dalį vertės kuriantis proletariatas niekur nedingo, bet tiesiog persikėlė iš imperialistinių centrų, susikoncentruodamas Trečio pasaulio šalyse*, kurios ant savo pečių išlaiko visą Pirmąjį pasaulį su jam būdinga liberalia morale, vartotojiška kultūra, vadinamąja demokratija ir t. t.
* Visiškai dėsninga, kad kol deindustrializuotuose Pirmojo pasaulio kraštuose darbininkų judėjimas kone miręs, pasaulinio kapitalizmo periferijoje jis kyla. Pvz., vien 2019 m. sausį Indijoje įvyko bene didžiausias istorijoje visuotinis streikas, kuriame (ne be raudonų vėliavų su komunistine simbolika) dalyvavo per 200 mln. darbo žmonių [27].
Lietuva imperialistinėje hierarchijoje, tuo tarpu (kaip galime matyti iš aukščiau duotų lentelių) turi kiek aukštesnę, kaip vidutinę poziciją. Pvz.
- iš 229 CŽV faktų knygoje (CIA Factbook) duotų valstybių pagal BVP gyventojui (32 tūkst. 300 $), Lietuva užima 62-ąją vietą [28] beveik trigubai lenkdama 10 tūkst.
714 $ skaičiuojamą pasaulinį BVP (vienam gyventojui) vidurkį [29] (2017 m. duomenys).
Dar daugiau, netgi Pasaulio bankas Lietuvą įvardija esant „aukštų pajamų“ (high income) valstybe [30]. Įvardyti ja pilnutine imperialistinio centro nare, pvz.
, kaip kokią Vokietiją, neišeina. Tačiau Lietuva – ne periferinė zona.
Lietuva – tai privilegijuota centro periferija.
Tokiame kontekste turėtume vertinti ir šalį, ir jos klasinę sudėtį. Tame tarpe aukščiau minėtus drg. Jonaičio teiginius apie mūsuose neva „augantį“ proletariatą. Ryšium su jais net vertėtų paklausti, kas gi čia auga – proletariatas („kažkodėl“ patenkintas ir nieko neveikiantis...), ar vis dėlto darbo aristokratija?
Į šį klausimą galime atsakyti tik skaičiais ir moksliniais sąvokų apibrėžimais.
Laimei, tokius turime – 2012 m. išėjusiam politekonominiam veikale „Skilęs pasaulis – skilusi klasė“ (Divided World Divided Class) marksistas Zekas Koupas (Zak Cope) duoda matematiškai tikslų darbininko priklausymo „darbo aristokratijai“ kriterijų, paremtą kapitalizmo, kaip pasaulinės sistemos buvimo faktu: atlygį, viršijantį vidutinę vertę (vienam žmogui), sukuriamą pasauliniu mastu [31].
Mainai, savaime nekurdami jokios vertės, bet ją tik perskirstydami, imami atskirai, tikrosios vertės neatspindi. Bet imami visumoje, šiuo atveju, pasaulinėje kapitalizmo rinkoje – jie neišvengiamai tarpusavy išsilygina (nes bendra verčių suma dėl jų vis tiek nesikeičia).
Todėl BVP metodologija, kad ir neatspindėdama realios gamybos konkrečioje šalyje, imama pasauliniu mastu čia teikia visiškai adekvačius duomenis, būtent – Bendrąjį pasaulinį produktą (Gross World Product) gyventojui, 2017 m. prilygintą 10 tūkst. 714 JAV dolerių sumai [31]. Išvertę į eurus, gausime 9 tūkst. 603. Norint paversti tai mėnesiniu atlyginimu, telieka paprasta aritmetika:
PAV
Tad pagal aukščiau pateiktą kriterijų ~ 800 € būtų laikytina „minimalia“ šių laikų darbo aristokrato alga.
Atsižvelgdami į ją įvertinkime padėtį tiek mūsų aukščiau nagrinėtoje apdirbamojoje gamyboje, tiek keliose kitose srityse (konkrečiai: statybos; prekybos ir transporto remonto*; apgyvendinimo bei maitinimo paslaugų).
* Statistikoje tai nurodoma kaip „ Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas.“ – Aut. past.
Pažiūrėkime į jas trimis aspektais.
Pirma, pagal darbuotojų skaičių [33]:
PAV
Antra, pagal jiems skaičiuojamą vidutinį darbo užmokestį [34]:
PAV
Trečia, pagal tai, kaip šiose srityse pasiskirstę konkretūs atlyginimai [35]:
PAV
Kaip matyti iš skaičių, proletariškiausiai gyvena būtent apgyvendinimo ir maisto paslaugų, o taip pat – prekybos darbuotojai. Paprasčiau šnekant – kavinių, valgyklų ir restoranų (taip pat viešbučių) bei didžiųjų prekybcentrių darbuotojai. Bet apie šio sluoksnio nepastovumą, jo barstymąsi (emigraciją ir t. t.) jau kalbėjome.
Dar daugiau, maisto ir apgyvendinimo sritis dirbančiųjų skaičiaus požiūriu yra mažiausia. Tuo tarpu prekyba, nors būdama didžiausia, per pastaruosius keletą metų šiuo atžvilgiu didesnio augimo neparodė.
Augo būtent mūsų draugo Mariaus pamėgtos (ir 2-os pagal dirbančiųjų gausą) apdirbamosios gamybos sritis. O taip pat, nors ne tokiu mastu – statyba. Abiejose iš jų pajamos eiliniam darbuotojui yra bene didžiausios iš visų minėtųjų*, t. y. labiausiai atitinkančios „darbo aristokratijos“ apibrėžimą.
* Tai ypač pasakytina apie statybas. Šiose įmonėse, kaip taisyklė, itin žymi dalis atlygio išmokama „vokeliuose“, tuo būdu nepatekdama į mūsų naudojamą statistiką kaip vadinamosios šešėlinės ekonomikos dalis. – Aut. past.
Dar daugiau. Kone visose duotose srityse daugiau ar mažiau matyti pajamų augimo tendencija, artėjanti prie minėtosios 800 eurų ribos (o neretu atveju net ją pralenkianti).
Ir tai, kaip jau kalbėjome anksčiau – be streikų, be darbininkų judėjimo, žodžiu, be jokio radikalesnio konflikto su kapitalistu, ar juo labiau pačia santvarka. Todėl nenuostabu, kad tipinis šių dienų Lietuvos darbininkas mąstys ne apie ekonominę, ar dargi klasinę kovą prieš kapitalistą, o apie (žymiai daliai dirbančiųjų) visiškai realistišką individualų kopimą link aukštesnių, t. y. darbo aristokratiškų pajamų.
Dėl šito „kaltinti“ klasinio sąmoningumo nebuvimą (ar juolab marksistų neveiklumą – kaip daro drg. Jonaitis) – graudžiai juokinga. Nes toks sąmoningumas yra. Tiesiog jis neproletarinis. Kadangi stiprėjantis sluoksnis čia – irgi neproletarinis. Ir dėl to „kaltos“ tik objektyvios ekonominės sąlygos, lemiančios ne proletariato, bet būtent darbo aristokratijos Lietuvoje augimą bei stiprėjimą.
Proletariatas, tuo tarpu, geriausiu atveju Lietuvoje patiria stagnaciją, o blogiausiu – tiesiog byra, jo atstovams traukiant link Vakarų ir ten integruojantis į didžiųjų ES valstybių darbo aristokratijos sluoksnius, arba, pvz. – įsiliejant į individualia veikla besiverčiančių darbuotojų gretas (kurių skaičius vien 2019 m. pradžioje šoktelėjo nuo 119 tūkst. iki beveik 137 tūkst., t. y. net 15%) [36].
X
Ar tai visgi reiškia, kad marksistams „Kovos“ siūloma praktinė programa, t. y. susikoncentravimas į profsąjungas ir t. t. – Lietuvoje iš principo negalimas dalykas?
Ne visai. Nors darbininkų judėjimo, kaip jau parodėme – nei Lietuvoje, nei apskritai mūsų regione (t. y. rytinėje ES dalyje, kurios pvz. buvome paėmę gerokai didesnę Lenkiją) nėra, tai dar nereiškia, kad nebūtų įmanomas tam tikras pagyvėjimas ateityje.
Tarp mūsų proletarinių sluoksnių, žinant jų specifiką – toks judėjimas dabar ar artimiausių metu neiškiltų. Kitaip yra su augančiąja darbo aristokratija. Jos atstovai iš ties galėtų susigundyti „europietiškesnių“ (t. y. visai 800 eurų kartelę pralenkiančių) atlyginimų perspektyva. Ir kelti atitinkamus reikalavimus.
Aišku, galima pagrįstai suabejoti net tokia tikimybe. Pvz. – vien dėl pajamų kilimo nevykstant jokiai ekonominei kovai. Bet tarkime, kad toks judėjimas Lietuvoje (o, galbūt, ir kuriame kaimyniniame krašte) išsivystytų. Kažkada pasiektų tam tikrų laimėjimų, pvz. – aukštesnio minimalaus atlyginimo, arba 7 val. darbo dienos.
Tačiau toks judėjimas tik sustiprintų ir taip Lietuvoje besivystančią darbo aristokratiją.
Ryšium su kuo natūraliai kyla klausimas – kas iš to? Konkrečiai socializmo-komunizmo reikalo požiūriu.
Pvz., jei būtų stiprinamos proletariato pozicijos, rengiama dirva socialistiniam-komunistiniam politiniam judėjimui, jo kovai dėl valdžios užgrobimo ir t. t. – viskas būtų aišku.
Tačiau šiuo atveju taip nėra. Nes proletariato pozicijų stiprėjimas – revoliucingas reiškinys. O darbo aristokratijos atveju – visai kitaip.
Pvz., dar 2008 m. krizė (ir ją sekę keleri metai) buvo puikiu XXI amžiaus darbo aristokratijos „revoliucingumo“ išbandymu.
Prieš vakarų Europos dirbančiuosius (kurių dauguma – darbo aristokratai) kapitalas nukreipė ištisus neoliberalių ekonominių reformų paketus. Stichinių protestų buvo.
Bet jie, kiek tik likdavo masiniais, niekad nemesdavo iššūkio pačiam kapitalizmui. Dar daugiau, šie protestai iš esmės būdavo konservatyvūs.
Pvz. – Britanijos darbininkai į krizę reagavo surengdami eilę streikų ir piketų, ne kovodami su kapitalistais, bet reikalaudami jų nepriiminėti į darbą imigrantų.
Žodžiu, darbininkai kovojo prieš darbininkus.
Tuo tarpu atitinkamos reformos kaip eidavo, taip praeidavo. O tie patys darbininkai, kurį laiką pabruzdėję, vos ūkiniams reikalams pagerėjus netruko grįžti į minėtąsias reformas pravedusių buržuazinių partijų (nesvarbu – ar „dešiniųjų“, ar „kairiųjų“) glėbį. Nes jie, priklausydami darbo aristokratijai, yra iš esmės patenkinti savo socialine padėtimi ir nori nebent dalinių reformų. Bet tikrai ne radikalių permainų.
Darbo aristokratija atsiskleidžia kaip itin konservatyvi klasė būtent savo interesu išsaugoti, užkonservuoti jos pačios egzistavimą įgalinančią padėtį (t. y. į Trečio pasaulio šalis išvežtų kapitalų pagrindu gaunamus viršpelnius, jų išlaikomas „gerovės valstybes“ ir t. t.). Tad visiškai natūralu, kad darbo aristokratijos protestinis potencialas, kiek tokio apskritai esama – irgi konservatyvus.*
* Įsidėmėtina, kad dar 1920 m. (taigi – kai darbo aristokratija Europoje dar nesudarė dirbančiųjų daugumos) Leninas, kalbėdamas Kominterno suvažiavimui, pabrėžė instinktyvų darbo aristokratijos kontrrevoliucingumą. „ nurodė jis [37].
Problema tame, kad dauguma kairiųjų Pirmojo pasaulio kraštuose, netgi laikydami save marksistais, šią tikrovę supranta idealistiškai. Jie nemato, o tiksliau – nenori matyti tiesos apie darbo aristokratiją Pirmajame pasaulyje. Žodžiu, jie nesupranta XXI amžiaus. Nes jie atsisako tikrai materialistinės situacijos analizės.
Verčiau jie renkasi savo pačių susikurtą XIX amžiaus proletaro vaizdinį kaip tam tikrą išankstinę schemą „primesti“ visiškai kitokiai juos supančio pasaulio tikrovei (prisiminkime minėtąjį lenkų trockistą H. Kozlovskį).
O tokių „primetinėjimų“, kaip ir jais paremtų veiklų neadekvatumą kuo puikiausiai parodė praktika. Kuri yra ta, kad Pirmajame pasaulyje – ar vakarų Europoje, ar Jungtinėse Valstijose, ar kt., komunistai geriausiu atveju tesudaro nedidukes, marginalines sektas. Bet tikrai ne realias politines partijas.
Visa tai straipsnyje „ Pasaulinė revoliucija-2“ puikiai paaiškina A. Tarasovas, toliau pažymėdamas bene pagrindinį momentą, kurio (praktinis) nesupratimas ir yra tokios situacijos priežastis.„ Išnaudotojai ir parazitai revoliucijų nekelia“, – rašo jis [38]. Būtent, darbo aristokratai, būdami pilnai įsitraukę į Pirmąjį pasaulį, kaip į kolektyvinį eksploatatorių – kolektyvinį parazitą, revoliucijų nekelia. Ir nekels.*
* Pvz. – drg.
Jonaitis savo laiku yra tam paprieštaravęs, nurodydamas į tai, kaip esą 51% šių dienų amerikiečių jaunimo pritaria nuomonei, kad socializmas – geresnė santvarką nei kapitalizmas (žr.:Report: young Americans prefer socialism to capitalism ).
Kad JAV „socializmo“ sąvoka reiškia paprasčiausią vakarų Europos „gerovės valstybę“ – nė motais. O net jei ir taip, visgi čia neva „pažangus poslinkis“.
Nors iš tiesų tokio režimo įvedimas reikštų ne ką kita, kaip tik šiek tiek „lygesnį“ imperialistinių viršpelnių paskirstymą JAV visuomenėje. Tuo tarpu žvelgiant materialistiškai, eilinis amerikietis, priklausydamas darbo aristokratijai, įvedus socializmą atsidurtų turtiniu atžvilgiu prastesnėje padėtyje, nei yra dabar.
Vadinasi, į aukščiau keltąjį klausimą, kas iš to darbo aristokratijos rėmimo pačiam komunizmo reikalui – atsakome vienareikšmiškai: nieko. Absoliučiai nieko.
Iš to natūraliai seka dar vienas klausimas – link kur ilgainiui veda „Kovos“ grupės pasiūlyta veikimo programa? Į jį, kaip nekeista, atsakyti ne taip jau sunku.
Vieną variantą iš esmės jau aptarėme. Būtent, perėmimą „geriausių“ XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios Pirmojo pasaulio marksistų (ar bent tokiais save laikančių veikėjų...) tradicijų. Žodžiu, pasitenkinimą būnant graudžiai juokinga marginalų sekta.
Antras, tuo tarpu, gan natūraliai seka iš nusivylimo pirmuoju, t. y. – paprasčiausia asimiliacija (ideologinė ir kitokia) į buržuazinę sistemą. Nes darbo aristokratijos reikalų atstovavimas, šiaip ar taip, yra savita niša, kurią kažkam tenka užpildyti. Tai visai sėkmingai, kad ir su tam tikru nuosmukiu XXI amžiaus pradžioje, atlieka vakarietiška socialdemokratija.
Tokiu atveju mūsų draugų dogmatizmas (XIX amžiaus proletaro „primetimas“ dabarčiai ir t. t.) tiesiog išvirstų į paprasčiausią oportunizmą,
Paradoksalu, bet būtent tokia trajektorija tikėtina „Kovos“ grupei tuo atveju, jei ji deramai neišsiaiškins pamatinių XXI amžiaus marksizmo klausimų ir nepažvelgs karčiai tikrovei į akis. Ir čia nepadės nė doriausi jų, kaip ir mūsų drg. Jonaičio, motyvai. Nes oportunizmas, šiaip ar taip, visgi yra oportunizmas. O „doras“ oportunizmas – bene pavojingiausias iš visų (F. Engelsas) [39].
Vienintelė alternatyva – pakeitimas kurso iš tikrovei neadekvataus į adekvatų. O tai reiškia strategiją, paremtą aukščiau mūsų išdėstytų aplinkybių, XXI amžiaus pasaulinės kapitalizmo sistemos struktūros, žodžiu, prieštaravimo tarp Trečiojo ir Pirmojo pasaulio (t. y. kolektyvinio eksploatatoriaus), įsisąmoninimu. Tačiau norint tokios prieiti, būtina atsisakyti visų dogmatinių iliuzijų.
Esminis momentas – persiorientavimas nuo Pirmojo pasaulio masių, aprioriškai tikint nesamu jų revoliucingumu, į Trečiąjį pasaulį.
Turint omeny jau aukščiau mūsų aptartą Pirmojo pasaulio, arba kolektyvinio eksploatatoriaus, žodžiu – centro ekonominį priklausomumą nuo periferijos, nereikia fantastiškos vaizduotės, norint suprasti galimas tokios strategijos perspektyvas.
Pvz., revoliucijai laimėjus Konge (kur tarp pavergtųjų masių iš ties galima kalbėti apie objektyvų ekonominį interesą pokyčiams) – kolektyviniam eksploatatoriui būtų nutrauktas kobalto bei ličio tiekimas.
Arba, tarkime – Indijoje, Bangladeše ir kt. milžiniškus pigios darbo jėgos rezervus (kolektyviniam eksploatatoriui) teikiančiuose pietryčių Azijos kraštuose tai reikštų imperialistiniam kapitalui tiesiog gyvybiškai svarbios bambagyslės nukirpimą.
Pavyzdžių gali būti ir daugiau (pvz. – revoliucijos Artimųjų rytų kraštuose, kur gausu naftos ir t. t.). Tačiau visų jų esmė viena ir ta pati: „ kranelių“ kolektyviniam eksploatatoriui užsukimas iš Trečiam pasauliui priklausančių kraštų.
Kas praktiškai reikalautų veiksnaus, pasaulį apimsiančio revoliucionierių tinklo (pvz. – bendro tandemo tarp palyginti negausių, bet dėl savo geresnės padėties finansavimą ir infrastruktūrą teikti galėsiančių vienminčių bendruomenių Pirmojo pasaulio šalyse ir, iš kitos pusės – politinių komunistų organizacijų, realiai, tame tarpe ginklu kovosiančių dėl valdžios Trečiojo pasaulio šalyse ir t. t.).
Šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis (ypač kas liečia transportą, komunikaciją ir t. t.) tai – jokia utopija.
Pvz. – islamistai būtent taip ir veikia, plėtodami tikinčiųjų tinklą nuo vakarų Europos šalių (kur pasekėjų skaičius nors augantis, bet palyginti nedidelis), per visą Aziją, dalis Afrikos ir iki pat Okeanijos kraštų.
Nenuostabu, kad anksčiau mūsų cituotame straipsnyje A. Tarasovas numatė [40], kad iniciatyvos neperėmus kairiesiems revoliucionieriams, būtent islamas „išeis ant bangos“, nes jų strategija atitinka skirtį tarp Pirmojo ir Trečiojo pasaulio, kol jų skelbiami šūkiai nors nesąmoningai, bet atliepia opiąsias pastarojo gyventojų (tarp kurių ir susikoncentravę XXI amžiaus proletarai) socialines problemas.
Islamo valstybės (2014-2019 m.) patyrimas tai tik patvirtino. Nepaisant jos pralaimėjimo, radikalusis islamas toliau plinta ne vien Trečiam pasauliui priklausančiuose arabų kraštuose, bet netgi metropolijose (ypač marginalinę padėtį užimančių migrantų tarpe).
Tačiau dabartinis, t. y. XX pabaigos ir XXI amžiaus pradžios islamizmo pavyzdys šiuo požiūriu nėra originalus. Nors iš priešingos stovyklos, bet čia precedentu jam kažkada buvo komunistinis judėjimas.
Dar Lenino laikais, vos užgimus Tarybų Sąjungai būtent marksizmas, kaip kad dabar islamas – tapo pasaulio pavergtųjų ir išnaudojamųjų vėliava.
O tai lėmė buvimas aiškios pasaulinės revoliucinės strategijos. Dar daugiau, tai lėmė buvęs šios strategijos adekvatumas tuometei situacijai.
Yra visiškai dėsninga, kad tada komunizmą kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė. Nes jis buvo suleidęs šaknis į realų gyvenimą, į materialią tikrovę. Lygiai taip pat, kaip šiandien – islamistinis judėjimas.
Pavyzdys stiprus ir teisingas. Aišku, turint omeny ne reakcingą jų ideologiją, bet būtent globalų islamistų mąstymą, šiuo atveju, faktinę orientaciją į vadinamąsias Trečiąsias šalis ir ne vietines, griežtai nacionalines organizacijas, bet tarptautinį tiek neformalių bendruomenių, tiek įvairaus pavidalo politinių susivienijimų tinklą.
Niekas be mūsų pačių bailumo, arba dogmatinių iliuzijų – netrukdo mums, XXI amžiaus komunistams, juo pasekti.
Kad tai tarp dabarties marksistų ne tik ne populiariausia, bet, kaip nekeista – netgi ne pati žinomiausia pozicija, neturėtų kelti nuostabos. Nes priešingu atveju komunistinis judėjimas tikrai nebūtų toje duobėje, kurioje yra dabar. Ir kovos su šių dienų imperializmu laurus skintų ne islamas – o komunistai.
Visgi kai kam tokios mintys gali asocijuotis su tam tikru avantiūrizmu. Bet tai – klaida. Tokia pasaulinė revoliucinė strategija, apie kurią kalba Tarasovas, nėra trumpalaikis, o priešingai – ilgų dešimtmečių reikalas. Prie kurio prieisime ne pavieniui svaičiodami apie vienokias ar kitokias (greičiausiu metu tikrai neįvyksiančias) revoliucijas, bet imdamiesi kol kas dar mažų, bet konkrečių darbų.
Tai mus ir grąžina prie klausimo, ką gi daryti. Ne kažkur ir kažkada, bet dabar ir čia. Ryšium su kuo negalime pamiršti mūsų straipsnio pradžios – ginčo dėl „Kovą“ pradėjusių leisti draugų koncepcijos, kurią taip smulkiai, bet, atrodo – nuosekliai iškritikavome.
Kad ji neadekvati (tiek dėl klaidingų teorinių prielaidų, tiek dėl nesuprastų faktinių aplinkybių ir t. t.) – jau įrodėme.
Tačiau ką siūlome vietoje to?
Pradžiai – rimtai susimąstyti ir atlikti savo „namų darbus“.
Pirma – iš pagrindų viską permąstant, kiek galima objektyviau atsakant į opiausius dabarties teorinius klausimus. Nes be revoliucinės teorijos nebus ir revoliucinio judėjimo (V. Leninas) [41].
Antra – atsakant patiems sau į klausimą, ko norime. Skęsti ir nuskęsti ekonomizme, pretenduojant į kažkokį tai atstovavimą darbo aristokratijos sluoksniams, ar vis dėlto žengti revoliucinio komunizmo keliu.
Visa tai, be abejo, neįmanoma neįsisavinus čia mūsų išdėstytų faktų, kurie nuo pradžios ligi galo parodė „Kovos“ laikraščio koncepcijos nepagrįstumą.
Nėra Lietuvoje nei tikros proletarinės kovos, nei juo labiau augančio proletariato. „Nematomasis“ proletaras, apie kurį mums kalbėjo drg. Jonaitis iš ties ir negali būti matomu – nes jis šiuo atveju tėra fikcija.
Tačiau tai nereiškia, kad reikia nieko neveikti. Ar, kad reiktų atsisakyti nuo pačios laikraščio idėjos. Tiesiog ją reikia perorientuoti.
Konkrečiai šnekant – jei mūsuose nėra tikrai revoliucinės klasės, tai ir laikraštis-lapelis turėtų būti kitoks.
Supratus, kad čia ir dabar masių nepaimsime (nes tokių, būtent proletarinių masių – čia nepakanka), verčiau koncentruotis ties asmenybėmis, galinčiomis tapti iš ties idėjiniais marksistais, t. y. nepriklausomai nuo jokio materialinio intereso atsidavusiais komunizmo šalininkais.
Atitinkama turėtų būti laikraščio orientacija. Ne į ekonominę agitaciją, ar (kol kas svajonėse esantį) profsąjunginį veikimą, bet į atvirą, aštrią ir kovingą komunizmo idėjos propagandą. Radikalią visuomenės pagrindų – jos santvarkos, kultūros, psichologijos bei moralės kritiką.
Puikiai suprantant, kad tai pritrauks ne daugiatūkstantines minias, bet tik atskalūnus, kuriuos reikiamai atsijojus bus galima plėsti bei stiprinti jau esamą vienminčių bendruomenę.
O ilgainiui – ką gali žinoti?
Dirbant, augant, plečiant ryšius ir pažintis, net Pirmame pasaulyje esančių tokių grupių tinklas su laiku turi pilną potencialą tapti nauju Internacionalu, veiksiančiu globaliai (pagal aukščiau minėtą revoliucionierių tandemo principą) ir pasiremsiančiu Trečiuoju pasauliu, kaip baze revoliuciniam veiksmui.
Iš to bus, kas bus. O mes, marksistai – darysime, ką privalome.
Parašė: Juozas Mickevičius
[1] Dėl Hėgelio teisės filosofijos kritikos. Įvadas. – K. Marksas. F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 39.
[2] Lietuvos Oficialiosios statistikos portalas (OSP). Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis ir lytį.
[3] Didžioji iniciatyva. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 39. V., 1987, p. 14.
[4] Verslo įmonių statistika 2017 , 2018, p. 56.
[5] Lietuvos Komunistų Partijos istorijos apybraiža. T. 2. V., 1978, p. 563.
[6] Lietuvos Oficialiosios statistikos portalas (OSP). Gyventojų užimtumas ir nedarbas.
[7] Komunistų partijos manifestas. – K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 20
[8] Mūsų artimiausias uždavinys. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 4. V., 1977, p. 177-178.
[9] Dėl „Profession de foi“. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 4. V., 1977, p. 304.
[10] Ten pat.
[11] Ką daryti? – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 6. V., 1978, p. 30-31.
[12] Pridedamosios vertės normos įvairios formos. – K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 471-474.
[13] Pridedamosios vertės norma ir masė. – K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 273.
[14] Pastovusis kapitalas ir kintamasis kapitalas. – K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 189.
[15] Lietuvos Oficialiosios statistikos portalas (OSP). Lietuvos statistikos metraštis, 2018, p. 129.
[16] Statistics Poland. 2017 Yearbook of Labour Statistics, p. 227-228.
[17] In Defence of Marxism. Poland: a historic strike is being prepared
[18] Syed Nawab Haider Naqbi. Development Economics – Nature and Significance. New Delhi, 2002, p. 57.
[19] Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 294.
[20] Syed Nawab Haider Naqbi. Development Economics – Nature and Significance. New Delhi, 2002, p. 57.
[21] Скепсис. Александр Тарасов. Мировая революция-2
[22] CIA World Factbook. Country comparison. GDP per capita (PPP).
[23] World Data. Average income around the world.
[24] Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 377-379.
[25] Vienetinis darbo užmokestis. – K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 493.
[26] Скепсис. Александр Тарасов. Мировая революция-2.
[27] MR Online. Why are 200 million workers on strike in India?
[28] CIA World Factbook. Country comparison. GDP per capita (PPP).
[29] The Statistics Portal. Global gross domestic product (GDP) per capita from 2007 to 2017, at current prices (in U.S. dollars)
[30] The World Bank. The World by Income and Region.
[31] Zak Cope. Divided World Divided Class. Kersplebedeb. Montreal, 2012, p. 28. Verslo įmonių statistika, 2017, p. 56.
[32] The Statistics Portal. Global GDP (gross domestic product) at current prices from 2010 to 2022 (in billion U.S. dollars)
[33] Verslo įmonių statistika 201 , 2018 , p. 56-57.
[34] Lietuvos Oficialiosios statistikos portalas (OSP). Lietuvos statistikos metraštis, 2018, p. 126.
[35] Ten pat, p. 129.
[36] VMI naujienos. VMI: daugėja gyventojų, vykdančių individualią veiklą pagal pažymą
[37] Kalba apie priėmimo į Komunistų Internacionalą sąlygas liepos 30 d. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 41, p. 240
[38] Скепсис. Александр Тарасов. Мировая революция-2.
[39] К критике проекта социал-демократической программы 1891 года. – К. Маркс и Ф. Энгельс. Сочинения. Том 22 Москва, стр. 237.
[40] Скепсис. Александр Тарасов. Мировая революция-2.
[41] Ką daryti? – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 6. V., 1978, p. 24.
Komentarai
Komentarų dar nėra.