Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Lietuvos teritorijos administracijos vadovų skiriamasis bruožas – menkiausiai progai pasitaikius ropštis papramogauti ant tankų.
Politologijos vadovėliuose bei žodynuose teigiama, kad panašiai kaip trys didžiausios pasaulinės religijos – krikščionybė, islamas ir budizmas, pasaulyje taip pat egzistuoja ir trys didžiausios ideologijos su įvairiomis savo atmainomis. Tai konservatizmas, liberalizmas ir socializmas.
Kadangi kiekviena ideologija turi klasinį pobūdį, tai pirmosios dvi (konservatizmas ir liberalizmas) idėjinio gyvenimo lygmenyje apibendrina ir pagrindžia socialinį – ekonominį kapitalo interesą (faktiškai, tai dvi vieno medalio pusės), o trečioji (socializmas) – darbo. Socializmas – tai alternatyva ir konservatizmui, ir liberalizmui.
Pagrindinių kapitalizmo ideologijų tarpusavio santykiai per visą šios išnaudotojiškos santvarkos istorinį egzistavimą iki šiol skleidžia pamatinę buržuazinės demokratijos iliuziją – esą, ji garantuoja laisvą žmogaus pasirinkimą bent iš dviejų variantų. Bet iš esmės yra tik vienas „pasirinkimas“ – kapitalizmas.
Teigiama, kad dabartinė globalaus kapitalizmo ekonomika ir visuomeninis gyvenimas remiasi neoliberalizmo ideologine doktrina. Jeigu konservatizmas siekia „užkonservuoti“ „prigimtinę“ žmonių nelygybę, patriarchalinės šeimos tradicijas bei valstybės nustatytą ir reguliuojamą socialinę tvarką, tai liberalizmas propaguoja laisvės, lygybės ir nevaržomos ekonominės rinkos idėjas.
Kaip rašė ekonominio liberalizmo ideologas M. Fridmanas: „Liberalas daugiausiai bijo valstybinės valdžios koncentracijos“.
(Friedman M. Capitalizm and democracy.
Chicago: University of Chicago Press, 1962, p. 39).
Tačiau K. Markso atrastas pamatinis kapitalistinės ekonomikos pridėtinės vertės dėsnis atskleidė liberalios „laisvės ir lygybės“ dialektinę transformaciją į nelaisvę ir nelygybę tiek nacionaliniu, tiek globaliu mastu. Skirtumas tarp pasaulio turtuolių bei turtingiausių šalių ir skurdžiausių pasaulio sluoksnių bei valstybių nuolat didėja. Vos 26 milijardieriai valdo tiek turto, kiek turi pusė likusio pasaulio gyventojų.
Tokiu būdu, liberalizmas praktiškai įgyvendino pagrindinį konservatizmo tikslą – užtikrinti socialinę-ekonominę tvarką visuomenėje, pagrįstą „prigimtine“ žmonių nelygybe bei išskirtine valdančio elito padėtimi.
Kita vertus, po praeito amžiaus 1930-jų metų Didžiosios depresijos laikų baigėsi ir laisvosios rinkos epocha. Žinomas kultūrologas F.
Džeimisonas teigia: „Laisvoji rinka turėjo suvaidinti policininko vaidmenį, kuris gali apginti mus nuo Stalino, bet vėliau atsirado įtarimas, kad Stalinas, tai tiesiog JAV prezidento Ruzvelto slapyvardis“. (Ф.
Джеймисон. Постмодернизм или Культурная логика позднего капитализма.
М. Из-во института Гайдара, 2019, с.
535).
Nuo tų laikų neoliberalizmas iš esmės liko tik iliuziniu-ideologiniu miražu, o neokonservatizmas – tikrovėje egzistuojančiu ekonominiu reiškiniu. Bet postmodernistiniame visuomeniniame diskurse viskas pateikiama arba atvirkščiai, arba iškreiptai. Dėl šios aplinkybės kyla ir dabartiniai taip vadinami dvigubi standartai ar post-tiesos ir „feikinių“ naujienų reiškiniai.
Šiandien mes gyvename ne laisvos rinkos, o transnacionalinių monopolijų ir nacionalinių oligopolijų kapitalizmo sąlygomis. Monopolija ir oligopolija yra visiškos laisvos rinkos priešingybės.
Tai savotiški planinės ekonomikos surogatai, kurie tarnauja stambaus kapitalo interesams. Kapitalistinis planavimas vyksta monopolistinių bei oligopolinių firmų ir korporacijų viduje ir išorėje.
Samdomo darbo organizavimo kokybe bei represinės darbuotojų kontrolės mastais jos ženkliai pranoksta bet kurią valstybinę įmonę.
Šiais laikais tenka kalbėti ne tiek apie „nematomą rinkos ranką“, kiek apie „matomą valstybės ranką“ su visomis jos represinemis struktūromis ir spectarnybomis. Dabartinio neoliberalizmo sistemoje būtent valstybė vaidina centrinį vaidmenį, kas vėlgi sutapatina liberalizmą ir konservatizmą.
Transnacionalinis kapitalas šiai dienai visiškai įtvirtino savo hegemoniją nacionalinių valstybių lygmenyje, o vyriausybes pavertė jo interesus tenkinančiu įrankiu.
Faktiškai dabartinis finansinis kapitalas ir valstybė sudaro vieną visumą. Privatus verslas su valstybės palaiminimu skverbiasi į tas sritis, kurios ankščiau nebuvo pelno siekiančio verslo akiratyje ir priklausė išimtinei valstybės kompetencijai: socialinis draudimas, saugumo stuktūros, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, ekologija, kariuomenė ir kt.
Ypač pelninga tampa šou-biznio, sporto bei interneto sfera. O pati valstybė virto savotišku „kolektyviniu kapitalistu“, tenkinančiu stambaus kapitalo siekius bei interesus, ar tiesiog pati yra įvairių verslo projektų subjektu ir paskirsto pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.
Šiame kontekste galima teigti, kad Lietuvoje, kaip ir visoje ES, tarp stambaus kapitalo savininkų ir politinio-biurokratinio elito jau galutinai susiformavo savotiškas „visuomeninis susitarimas“ ir „darbo pasidalijimas“. Stambaus transnacionalinio bei nacionalinio kapitalo savininkai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o politikai bei valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina, gaudami už tai atitinkamus dividendus.
Taigi, dabartinės socialinės sistemos sąlygomis dirbantieji ir visi mokesčių mokėtojai susidūria su dvigubo išnaudojimo situacija. Iš vienos pusės, juos išnaudoja privatus kapitalas, o iš kitos – dar ir kapitalistinė valstybė. Be pelno, darbininkai sukuria kapitalistui dar ir viršpelnį valstybinio biudžeto sąskaita, o biurokratui-politikui, šalia išmokomos algos dar primoka ir jo pelną, kuris „nubyra“ nuo bankinių kapitalo sąskaitų.
Tokiu būdu dvi pagrindinės kapitalizmo ideologijos – konservatizmas ir liberalizmas – manipuliuodamos savo tariama priešprieša puikiai užtikrina dvigubą darbo žmonių išnaudojimą. Konservatorių, liberalų ir prisiplakusių prie jų socialdemokratų pastangomis Lietuvoje sukurta elitarinė valstybė.
Dabartinė elitinė valdančioji klasė gyvena ir dirba „socializmo/komunizmo“ sąlygose, o likusią visuomenės dalį verčia murkdytis konkurencinėje konservatoriškai liberalios arba liberaliai konservatoriškos kapitalistinės rinkos baloje.
Komentarai (24)
be/iMqMpbaEkao
Gera gyventi sistemoje, kai vergas nesupranta esąs vergas, kai vergas tuo labiau džiaugiasi gyvenimu, kuo labiau sunkesnės jo grandinės. Kitaip negalima paaiškinti tokio reiškinio, kaip vadinamųjų konservatorių ir liberalų populiarumo Lietuvoje. "Dėdulė" V. Landsbergis - KGB agentas, buvusi prezidentė baigė KGB "studijas" Leningrade. Dabar turime "gaspadorius iš Vakarų. Ar kas pasikeitė, palyginti su tarybiniais laikais? Taip, grandinės tik pasunkėjo, lietuviškumo Lietuvoje sumažėjo kaip niekada (na, nebent prie "caro laikų" buvo mažiau). ES pradėjo griūti, pasekmės neužtruko - ES biurokratai jau nusprendė, kad mes per gerai gyvename ir sumažino skiriamas išmokas. Ženkliai. Ir, matyt, pelnytai, nes Lietuvos valdžia noriau šoka pagal amerikonų dūdelę,nei ES.
Yra etapo dėsnei; ir vystosi etapas pagal savo dėsnius ir kolizijose su kitų etapų (subjektų) dėsneis. Perėjime vystymasis nedalyvauja, jis atveda subjektą (etapą) į tokią padėtį (prie ribos), kada įvyksta perejimas (gimdymas) iš vieno etapo į kitą (subjektas kardinaliai pakeičia savo esmę), tuo pačiu pasikeičia dėsniai, pagal kuriuos VYSTOSI ETAPAS (SUBJEKTAS). Dėsniai Priimami -Atmetami -ar Pakeičiami.
Taiklus straipsnis apibudinantis siuometine santvarka Lietuvoje ir visoje ES.Gal tik turetume pasidziaugti,kad dar neuzlipome iki to kapitalistinio laiptelio kuriame stovi LT ,,dievas"-Amerika,o tai butu dar liudniau,nei yra dabar.
Kadangi musu valdziavagiu veikejai uoliai mokesi tarybine istorija ir mate Lenina ant Patiomkino, tai seka jo pedomis tik, kad siuo metu sarvuociu patiomkinu nera lipa ant tanko.
mano gi trigrašis --------- grįžkime į visuomenės vystymosi dėsnius ir prasekime jos eigą....... kapitalizmas savo išsivystyme pasiekė viršūnę ir ji keičia socializmas (teorija) Praktikoje gi bandymas siekti socializmo kol kas (dėl įvairių priežasčių ) nepavyko. Bet pasaulis nestovi vietoje ir ši formacija, įvertinusi praktinio gyvenimo klaidas ir toliau vystysis
patirties; socializmo 50-70 metų, ir dvikartinio kapitalizmo prieš ir po. Pagrindinė problematika; gyvulinės žmogaus prigimties (savanaudiškos iki agresyvumo) ir humanistinės idėjos-ideologijos grubi kolizija. CCCP užprogramuota griūtis buvo dėl kovos prieš Dievą (religiją) ir individą-asmenybę (perdėtas teisių ir laisvių varžymas). Visa kita įmanomo reguliavimo galimybėse. Kapitalas nėra galutinai (absoliučiai) viešpataujanti konstanta visuomeninėje formacijoje.
ginklai pas piliečius yra suregistruojami, kad vėliau jie jau žinotų iš ko ir kur ir ką masiškai atimti
Gal čia nuo auklėjimo ir lavinimo priklauso, bet aš viliuosi, kad socialistinė (komunistinė) santvarka dar grįš į pasaulį savo tobulesne ir žmoniškesne forma. Socializmo teorija patraukli, tik štai jo įgyvendinimo praktika iki šiol buvo ir yra netikusi...Ir socializmui trūksta gyvybingumo, gal, lankstumo...
Pripazistu ne Kapitalo zala, nes Kapitalas ne prie ko, o pripazistu zmogaus, valdancio ta Kapitala, zala zmonijos egzistencijai ir evoliucijai.
pridėsiu: kapitalas, no doubt, tai jėga, potencija, resursai, stimulas, kuras judesiui ..., - tai lementarno :)) - tik vienas “bet“ - į kieno rankas patenka tas kapitalas ir kokie to kapitalo disponavimo/valdymo principai :))) - mano galva, iki pusėtinos to reikalo optimizacijos dar milųeniumas minimum ... :((((
“Save pavadinciau - konservatyvus socialistas, pripazistantis kapitalo reiksme ir nauda :)))“ - net neabejoju, kad tamsta pripažįsti ir kapitalo žalą žmonijos egzistencijai ir evoliucijai:)))), - ,žo, aišku tik viena, kad politgenetikams ir mičiurinams dirbti dar ilgai ir kūrybingai, kol iš tų dviejų medžių bus išvesta tikrai vertinga rūšis :)
Tema plati iki begales, todel rutuliuoti ja nepasiseks. Bet kokiu atveju, mano nuomone - pradas, galim vadinti "medziu", tai konservatizmas ir liberalizmas. Visa kita tik "atzalos". Komunizmas, socializmas, kapitalizmas gali buti kaip konservatyvus, taip ir liberalus. Save pavadinciau - konservatyvus socialistas, pripazistantis kapitalo reiksme ir nauda. :)))
pratęsdamas “skonio reikalo“ temą, padarysiu sekančią išvadą - konservat(yv)izmas ir liberalizmas yra vieno medžio šakos , žiūrinčios į skirtingas puses, o komunizmas su socializmu yra visai kitas medis, turintis gerokai didesnes ūgio perspektyvas, nežiūrint į gerokai utopinę jo lapų formą :))))
Nebandysiu gincytis, nes tai "skonio" reikalas, bet atkreipsiu demesi - bet kokiu atveju pradas tai konservatizmas ir liberalizmas. Toliau galima prigalvoti begale teoriju ir traktavimu. :)))
čia, aišku, tik akademinio traktavimo klausimas, ir jei sutarti, kad politologija yra humanitarinis, o ne tikslusis mokslas, tai ginčytis galima iki pažaliavimo :) : yra dvi, ar trys, ar penkios pagrindinės visuomeninių-ekonominių formacijų kryptys ---- kaip ir dėl lyčių ar gernderių kiekio :)))))) - mano galva, socializmas yra sudėtinė dalis komunizmo, o jis, komunizmas, nelimpa nei prie liberalizmo, nei prie konservatizmo, o yra savarankiškas, trečias kelias - jau vien dėl požiūrio į gamybos priemonių nuosavybės klausimą :)
Nesutiksiu su politologijos vadoveliais, nesutinku ir su straipsnio autoriumi. Visu pirma - ne visi politologijos vadoveliai vienodi. Antra - yra ne trys, o dvi pagrindibes ir didziausios ideologijos - konservatizmas ir liberalizmas. Visa kita, tai tik ju dariniai, isvestines, tame tarpe ir socializmas.
kad Butkewichiaus šis straipsnis užsakytas.
nagi nagi :))) - būtų be galo įdomu sužinoti, kaipgi taip “keliagubai“ mus išnaudojo tas “socializmas“ ? :)) - čia dėl to, kad pindosinė propaganda taip įtikino, ar tamsta turi ką pasakyti iš esmės ? - taip, tas socializmas buvo kreivas, šleivas, žalias/nebrandus, pergyvenęs siaubingiausią karą, kariaujantis šaltąjį karą, dirbantis ginklavimosi varžybų ,stalinizmo recidyvų ir pindosinių sankcijų ir kitokios priešpriešos bei vietinių idiotų sabotažo sąlygomis ... , - bet kokiu tikslu ir kokiu būdu jis mus “keliagubai išnaudojo, aš atsisakau suvokti :))))) - o įdomiausia: kas gi buvo tas išnaudotojas - tiksliau naudos gavėjas ? :)))))) - turiu įtarimą, kad straipsnio tamsta net neperskaitei ------------- o straipsnis, kaip visada , puikus, - naujo nieko, bet į lentynėles viskas sudėliota tiesiog pedantiškai, t. y. kruopščiai ir sistemiškai :)))
>1. V. Ladas tai kad iš to buvusio socializmo trupiniu mes dar ir egzistuojame o kai tu paciu trupiniu neliks galėsi apsižiojes grigo vazdi kaifuoti.
.. konservatizmas, liberalizmas ir socializmas tai viena ir ta pati religija - budulizmas ..
Isiterpsiu i pokalbi - ne -izmuose problema, problema zmonese.
Tikro socializmo nebuvo.
O keliagubai mus išnaudojo išnaudojo mūsų buvęs socializmas (faktiškai, valstybinis kapitalizmas)?