Dėl slaptos VSD pažymos nutekinimo pareikšti įtarimai(3)

p. Butkevičiui tepti savo reputaciją, nusipiginti kartojant senų miunchenininkų (ir kvislingų) giesmeles: susitarkite(me) su įžūlėjančiu agresoriumi patys, nusileiskite(me) jam, o tada mes(mums) jau padėsime(padės). Gėdą pridengti? Kuriam laikui? ........ Verčiau tegu gieda tas giesmeles maestro Brzezinskis – jam rūpi globaliniai savos supervalstybės interesai, jis žiūri į Ukrainą ir mato Rusiją, žiūri į Rusiją ir mato Kiniją. O lietuviams rengtis kartoti 1940 metų klaidų gal nevertėtų. ............ Ta pašonėje esanti supervalstybė ir taip jau per daug įtakos turi įvairioms mūsų politinėms grupėms, ką bekalbėti apie finansines ar valstybės institucijas. Prabėgę metai neišnaudoti tam, kad jos buvimo pas mus liktų kuo mažiau. Priešingai, Fedefacinės saugumo tarybos vadovo Stepašino suformuluotas principas “išeidamas lik”, kurį jis aiškino liaudies deputatų suvažiavimui, kalbėdamas apie administracijos padarytą klaidą (kai Butkevičiui atsisakyta oficialiai parduoti ginklus), įgyvendintas kur kas giliau nei prieš keliasdešit metų. Ir tuo, matyt, turėsime progos įsitikinti.

Jei kam tokie samprotavimai atrodo abstraktoki, tegu pasižiūri į akivaizdesnį pašonėje stūksantį pavyzdį – Baltarusiją. Jos prezidentą Lukašenką myli Rusijos Dūma, o jo varžovas Kebičius nepraleidžia progos pasibučiuoti su premjeru Černomyrdinu, kurio Dūma jau nebemyli, o Šuškevičius vis dar draugauja su Gaidaru, kuris jau irgi “už trijų broliškų tautų vienybę”. Rusija kontroliuoja Baltarusijos komunikacijas, sienas, pramonę, laiko karines bazes. Dabar ir kalba jau bendra. Laimės vaikas Lukašenka parėkauja ant Vakarų, branduolinio ginklo atsisakyti kaip ir nebenori, o įprastinės ginkluotės ribojimo sutarties (CFE) atsisakyti nori. Ir kiekvienas iš minėtų simptomų, be abejo, politiškai ir ekonomiškai naudingas kuriai nors įtakingai Rusijos politinei finansinei grupei, kurios visos kartu suinteresuotos tokios formalios valstybės buvimu: gauna Jungtinėse Tautose papildomą balsą, visos vilnos jų, o atsakomybės už avininkystę – jokios. Idealus p. Butkevičiaus koncepcijos įsikūnijimo atvejis, ar ne? Tik abejotina, kad ministras tą pripažintų, juk ant pečių nešiojasi vieną geriausių šalyje kompiuterių.

Taigi nereikėtų stebėtis atsiradus manančių, kad V.Petkevičius vaikėsi Au. Butkevičių ne dėl kažkokių principų, o vien dėl tų iš KGB rūmų išneštų ir negrąžintų maišų, kuriuose, pasak NSK pirmininko, “visa inteligentija”. Kai vienas žino, kas tuose maišuose, kai žino kitas, galima galvoti, kad kai ką žino ir tas trečias, kuris tuos maišus KGB rūmuose paliko................ Matyt, tas trečias žino ir kodėl tuos maišus paliko. Nes kai tautos pažangos šviesuoliai į savo rinkimų sąrašus įtraukia kone visą provincijos inteligentijos grietinėlę, tai kažin ar toks faktas paaiškinamas, kaip sakė Aukščiausiosios Tarybos komisijos KPSS turtui paimti pimininkas K. Grinius (stovėjęs prie tautos pažangos ištakų kartu su krašto apsaugos ministru), vien kūrybinių asmenybių “sponsoriavimu”. Menininkai – žmonės nestabilūs, todėl jų ištikimybei garantuoti paprastai reikia stipresnių priemonių. Pavyzdžiui, maišų. O tada išeitų, kad ir maišų turėtojai, ir maišų geidėjai, ir tie, kurie maišuose, - visi tampomi ant tos pačios rankos pirštų užnarpliotais siūlais. Ir žmonėms tada darosi sunkiau patikėti tokiais tėvynės gelbėtojais, - kurie su maišais, - nors ir neabejotinai tėvynei nusipelniusiais. Taigi ir techninis analizės aspektas neišvengiamai atveda prie tų pačių klausimų............. Ar tikrai valstybinis Lietuvos interesas susideda iš vienų ar kitų Maskvos grupuočių interesų? Ar Maskvoje apskritai dar yra grupuočių, kurių politinis ir finansinis interesas yra išlaikyti Baltijos šalis nepriklausomas? Jeigu taip ir jeigu nepriklausomybė labiau laikosi tais maskviškiais interesais negu savo piliečių pastangomis, tai Baltijos šalys tikrai nėra gyvybingos valstybės, o tik, pasak generolo Denikino, “trys rusiško žipono sagos”. Kurias retkarčiais reikia prisiūti naujasniais siūlais.