Aš ginu Ukrainą(2)

Tie, kurie ragino Ukrainą tęsti karą, kurio neįmanoma laimėti mūšio lauke, aukojant šimtus tūkstančių ukrainiečių gyvybių, nėra tikrieji jos gynėjai. Ukrainos tragedija yra ta, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir jų sąjungininkės Europoje panaudojo ją kaip pėstininką savo netiesioginiame kare prieš Rusiją.

Ši mintis nėra mano išradimas. Zbigniew Brzezinski knygoje „The Grand Chessboard: American Primacy and Its Geostrategic Imperatives“ („Didžioji šachmatų lenta. Amerikos viršenybė ir jos geostrateginiai imperatyvai“, 1997) Eurazija vaizduojama kaip šachmatų lenta, kurioje sprendžiama, ar Amerika laimės, ar praras pasaulinę viršenybę.

Z. Brzezinski apibrėžė „geopolitinius atramos taškus“ kaip „valstybes, kurių svarbą lemia ne jų galia ir motyvacija, o jautri geografinė padėtis ir galimos jų pažeidžiamumo pasekmės geostrateginių veikėjų elgesiui“.

Ukraina buvo būtent toks atramos taškas. Z. Brzezinski žodžiais, ji buvo vertinama todėl, kad „pats jos, kaip nepriklausomos valstybės, egzistavimas padeda transformuoti Rusiją“.

Paprastai tariant, geopolitinis atramos taškas yra valstybė, kurios svarbą lemia ne jos žmonės ir jų tikslai, o tai, kiek ji naudinga Jungtinėms Valstijoms varžantis su kita didžiąja valstybe. Pagal šią strategiją Ukraina buvo svarbi ne dėl pačių ukrainiečių, o dėl to, ką per ją buvo galima padaryti Rusijai. Amerikos viršenybės strategai Ukrainą laikė figūra šachmatų lentoje, ir būtent dėl šios priežasties aš jau daugelį metų jiems prieštarauju.

Mano rūpestis dėl Ukrainos nėra naujas. Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, pirmaisiais Ukrainos nepriklausomybės metais, savanoriškai ir neatlygintinai konsultavau prezidentą Leonidą Kučmą, nes norėjau, kad Ukraina taptų klestinčia ir suverenia valstybe. Nuo tada su liūdesiu stebėjau, kaip Vakarų vyriausybės naudojo Ukrainą savo tikslams. Jos taip elgėsi kiekvienu lemiamu momentu.

Pažvelkime į faktus. 2014 m. vasario 21 d. Vokietijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai bei Prancūzijos atstovas tarpininkavo sudarant prezidento Viktoro Janukovyčiaus ir opozicijos susitarimą. Jame buvo numatyta grįžti prie 2004 metų Konstitucijos, suformuoti nacionalinės vienybės vyriausybę ir iki 2014 metų gruodžio surengti pirmalaikius prezidento rinkimus.

Nepraėjus nė parai, V. Janukovyčius buvo nuverstas smurtiniu būdu, o Jungtinės Valstijos ir Europos vyriausybės nedelsdamos parėmė naująją valdžią, užuot reikalavusios laikytis susitarimo, dėl kurio pati Europa ką tik buvo tarpininkavusi.

Skaitytojams rekomenduoju profesoriaus Ivano Kačanovskio knygą „The Russia-Ukraine War and Its Origins: From the Maidan to the Ukraine War“ („Rusijos ir Ukrainos karas bei jo ištakos. Nuo Maidano iki karo Ukrainoje“, „Palgrave Macmillan“, 2026). Ši knyga nemokamai prieinama kaip atvirosios prieigos leidinys. Joje pateikiami išsamūs įrodymai apie 2014 metų vasario smurtinius įvykius.

Daugelis Maidane dalyvavusių ukrainiečių turėjo tikrų nuoskaudų ir pagrįstų priekaištų. Klausimas yra, ką NATO valstybės padarė su tomis nuoskaudomis. Perimtas aukšto rango JAV pareigūnės ir JAV ambasadoriaus Kijeve telefoninis pokalbis, kuriame likus kelioms savaitėms iki valdžios nuvertimo buvo aptarinėjama, kas turėtų ir kas neturėtų patekti į būsimą Ukrainos vyriausybę, kalba pats už save.

Kai 2015 metų vasarį sudarytas antrasis Minsko susitarimas, kuriam Jungtinių Tautų Saugumo Taryba vienbalsiai pritarė rezoliucija Nr. 2202, suteikė galimybę užbaigti konfliktą Donbase, Jungtinės Valstijos priešinosi jo įgyvendinimui.

Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel 2022 metų gruodį pareiškė, kad Minsko procesas buvo bandymas suteikti Ukrainai laiko. Taikos susitarimo naudojimas siekiant laimėti laiko pasirengti karui sugriovė pasitikėjimą ir prisidėjo prie vėliau kilusio daug didesnio karo.

Savo atsiminimų knygoje „Freedom“ („Laisvė“, 2024) A. Merkel prisimena, kad 2008 metų NATO viršūnių susitikime Bukarešte „Putinui pats faktas, kad NATO davė bendrą pažadą dėl narystės, prilygo šių dviejų valstybių tapimui narėmis, todėl tai buvo karo paskelbimas“.

Vladimiras Putinas vėliau jai pasakė: „Jūs nebūsite kanclerė amžinai, o tada jos taps NATO narėmis. Ir aš tam sutrukdysiu.“

Tragiška, tačiau vėlesni įvykiai patvirtino jo perspėjimą. 2021 metų pabaigoje buvo galima išvengti dramatiškos karo eskalacijos, susitarus dėl Ukrainos neutralumo ir tolesnės NATO plėtros atsisakymo. Tačiau Jungtinės Valstijos atsisakė derėtis šiuo klausimu.

Pats NATO generalinis sekretorius Jens Stoltenberg 2023 metų rugsėjį Europos Parlamente pareiškė, kad V. Putinas reikalavo pažado daugiau nebeplėsti NATO, NATO atsisakė, ir V. Putinas „pradėjo karą, kad neleistų NATO, dar didesnei NATO, priartėti prie jo sienų“.

Ukraina buvo panaudota NATO netiesioginiam karui.

2022 metų kovą ir balandį, kai Ukraina siekė Stambule pasirašyti susitarimą su Rusija, Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė ragino Ukrainą tęsti kovą.

Ukrainos delegacijai vadovavęs Deividas Arachamija vėliau pareiškė, kad pagrindinis Rusijos reikalavimas buvo neutralumas, o Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Boris Johnson Kijevui pasakė nieko nepasirašyti ir tęsti kovą.

Samuel Charap ir Sergejus Radčenka dokumentais pagrindė, kokie klausimai Stambulo derybose liko neišspręsti. Šie klausimai buvo realūs, ir būtent todėl derybas reikėjo tęsti, o ne jų atsisakyti pasirenkant tolesnį karą.

Kiekvienu iš šių momentų viešai raginau pasirinkti kelią, kuris išgelbėtų ukrainiečių gyvybes ir atkurtų taiką. Po kiekvieno atmesto taikos susitarimo Ukrainai siūlomos sąlygos tapdavo vis griežtesnės.

Jeigu būtų laikytasi antrojo Minsko susitarimo, būtų buvę išvengta bet kokių Rusijos teritorinių pretenzijų Donbase. Neutralumas būtų leidęs išvengti 2022 metų eskalacijos, o 2022 metų Stambulo susitarimo projektas Ukrainai siūlė gerokai daugiau, negu galima pasiekti šiandien. Kuo ilgiau tęsėsi karas, tuo blogesnės darėsi sąlygos.

Pačios Ukrainos 1990 m. liepos 16 d. Valstybės suvereniteto deklaracijoje buvo paskelbtas ketinimas tapti nuolat neutralia valstybe, nedalyvaujančia kariniuose blokuose.

Iki 2014 metų dauguma ukrainiečių nepritarė narystei NATO, o 2010 metais Ukrainos Aukščiausioji Rada įstatymu įtvirtino šalies neprisijungimo prie karinių blokų statusą.

2019 metais ukrainiečiai 73 procentais balsų išrinko prezidentą Vladimirą Zelenskį, kuris žadėjo užbaigti karą Donbase.

Todėl neutralumas nėra Rusijos primestas reikalavimas. Tai buvo pačios Ukrainos pasirinkimas kuriant valstybę ir ne kartą išreikštas jos žmonių pageidavimas, kurio buvo atsisakyta dėl Vakarų manipuliacijų.

Saugumas Europoje yra nedalomas. Tai skelbia Helsinkio baigiamasis aktas ir Paryžiaus chartija. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) 1999 metais Stambule taip pat patvirtino, kad nė viena valstybė negali stiprinti savo saugumo kitų valstybių saugumo sąskaita.

Šis principas saugo Ukrainą lygiai taip pat, kaip saugo Rusiją.

Vadovaudamasis šiuo principu, išplatinau karo užbaigimo planą, kad Ukraina nepatirtų dar daugiau kančių.

Jis grindžiamas Ukrainos neutralumu, oficialiu NATO plėtros į rytus nutraukimu ir paliaubų linijos nustatymu.

Ukrainai ir Rusijai nebūtina susitarti dėl teisinių valstybių sienų, kad būtų sustabdytos žudynės. Jos turėtų susitarti dėl paliaubų linijos, pagal kurią kiekviena pusė faktiškai vykdytų jurisdikciją savo kontroliuojamoje teritorijoje, abi įsipareigotų atsisakyti jėgos naudojimo ateityje keičiant šią padėtį ir grįžtų prie diplomatijos.

1953 metų Korėjos paliaubų susitarimas daugiau kaip septyniasdešimt metų padėjo išlaikyti taiką, nors suvereniteto klausimai taip ir nebuvo išspręsti. O Austrijos neutralumą po 1955 metų visą Šaltąjį karą gerbė abu blokai, ir Austrija tuo metu klestėjo.

Mano siūlomoje sistemoje numatytas abipusis demilitarizavimas abiejose paliaubų linijos pusėse, tarptautinė stebėsena, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pritarimas, sankcijų panaikinimas, susiejant jį su susitarimo laikymusi, ir atstatymo programa.

Ukraina išsaugotų savo ginkluotąsias pajėgas ir laisvę pasirinkti vyriausybę bei ekonominius partnerius. Toks susitarimas pašalintų karo priežastis.

Žinoma, tai yra mano paties idėjos. Norint pasiekti susitarimą, paremtą tokiais taikos principais, būtinos skubios tikros derybos, panašios į 2022 metais vykusias Stambule.

Aš nieko neteisinu. Tikiu gyvybe ir taika bei nedalomu visų valstybių, įskaitant Ukrainą ir Rusiją, saugumu.

Aš prieštarauju tam, kaip Jungtinės Valstijos ir Europa įžūliai ir žiauriai panaudojo Ukrainą kaip geopolitinį atramos tašką savo ciniškame šachmatų žaidime.

Ukrainiečiai pagrįstai nori gyventi nepriklausomoje valstybėje, taikiai sugyvenančioje su kaimynais.

Kelias į šį tikslą – užbaigti karą, nutraukiant NATO piktnaudžiavimą Ukraina kaip savo geopolitiniu atramos tašku.

Šaltinis: jeffsachs.org