Viskas yra gerai

Ne visados viskas yra numatoma. Orų prognozės irgi nėra patikimos, nors prie kompiuterių monitorių dirba galingos sinoptikų brigados.

O tikrovės tyrinėjimas yra nepelningas ir gana tuščias užsiėmimas, ypač kai tyrimo objektas yra politinė realybė. Gali išeiti į gatvę ir plika akimi pamatyti, kad realybė šiek tiek skiriasi nuo pasakojimo, kurį išgirsti per visuomeninio transliuotojo ar "Žinių radijo" kanalus bei laikraščius.

Yra žmonių, kurie visu tuo tiki, bet yra ir Rene Descartes'o mokinių, kurie vadovaujasi jo taisykle „viskuo abejok“.

Visokių būna savaičių. Kartais į jas įsikomponuoja kokia nors pažymėtina data, ir savaitė jau būna nuspalvinta kokiu nors spalvų deriniu. Tarkim, savaitė, į kurią įšoka gegužės pirmoji, yra nuspalvinta raudonai, Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – trimis spalvomis, homoseksualų šventės – vaivorykšte. Praeita savaitė ir šios pradžia buvo rezervuota Sąjūdžio minėjimams. Kalbų buvo prikalbėta į valias, bet rėžta pro šalį ir plota visai be reikalo.

Gėdingas dalykas, kokį tik galima įsivaizduoti, tai prezidentės dalyvavimas Sąjūdžio metinių minėjimuose, tik formaliai dalyvaujant metinėse organizacijos, atkovojusios Lietuvai Nepriklausomybę. Tai rodo visiškai išsivadėjusią dvasią valstybėje, kurios turbūt realiai jau nebeturime.

Kai jos neturėjome dėl svetimųjų prievartos, jautėmės labiau susitelkę ir stipresni, kai rizikavome ne tik savo karjeromis, bet ir gyvybėmis. Šiandien kyla daugybė klausimų, į kuriuos mes neturime artikuliuotų atsakymų.

Patriarchas Algirdas Brazauskas prisipažino, kad į Baltijos kelią nėjo ir nevažiavo, nes idėja jam atrodė netinkama, nevykusi ir galinti sukelti nenumatytų pasekmių. Nėra mūsų politikos patriarcho nuotraukos Baltijos kelyje.

Neteko matyti ir Dalios Grybauskaitės nuotraukos nei kokiame nors Sąjūdžio mitinge, nei Baltijos kelyje, nei per Sausio 13-osios įvykius. Nėra.

Ši Europos lyderė – apkvailintai Lietuvai „pagamintas“ personažas, kuriuo užsimerkę nori įtikėti net tremtiniai ir politiniai kaliniai. Proto tamsa yra be galo tamsi, ir akivaizdūs argumentai jos neprašviesina.

Pastaruoju metu buvo keli rezonansiniai, žiniasklaidos nepastebėti įvykiai, dėl kurių Prezidentūra tikriausiai rimtai rūpinosi. Pirmiausia – visiškai absurdiškas „teroristės“ Eglės Kusaitės bylos verdiktas.

Tomų tomai sukurptos medžiagos, o sprendimas niekinis. VSD ir prokuratūros darbuotojai, dirbę ties šia byla, mažų mažiausiai turėtų pasitraukti iš savo pareigų, nes scenarijus, kurį kurpė kartu su FSB, pasirodė beviltiškas.

Žmogeliukai nenumatė vienos aplinkybės – kad nuo liepos Lietuvai reikės vadovauti ES, ir bet koks politinės bylos kvapelis mūsų prezidentei yra nereikalingas. Tam yra telefonas, skambutis ir telefoninė teisė nuraminti arba suaktyvinti.

Paklusnūs avinėliai politologai apie tai neišdrįso prabilti nei per LRT, nei per "Žinių radiją", nei per valstybės išlaikomą laikraštį „Lietuvos rytas“. Vardan tos Lietuvos gal labai prasminga būtų įsteigti žiniasklaidos lyderį „Lietuvos vakaras“.

Kita rimta klauzulė taip pat susijusi su Prezidentūra. Tai teismo sprendimas, išteisinantis FNTT pareigūną Vytautą Giržadą.

Visi puikiai suvokia, kad tą krizę institucijoje ir valstybėje sukūrė prezidentė, pasinaudojusi kreiva VSD pažyma ir groteskiškai nuskambėjusia poligrafo Raimundo Palaičio pagalba, kurį prezidentė irgi pakišo – „ne prie ko“. Kultūringesnės valstybės vadovas išeitų į viešumą ir paaiškintų, kodėl tokias nesąmones darė ir kas buvo tas, kuris suklaidino.

Suklaidintoją turėtų atleisti iš pareigų, kad kiti klaidintojai suvoktų savo atsakomybę ne tik tiesioginiam viršininkui, bet ir valstybei.

Viena bėda – ne bėda. Pagrindinė mūsų bėdų bėda yra Seimas. Visiškas 0. O šiaip viskas yra labai gerai: sprogdinsime ir eižėsime skalūnus, statysimės elektrinę ir tiesimės kelius į šviesią ateitį – tunelius, kurių gale yra tamsa.