Rašytojas įžvelgia tautos savižudybę(21)

Sausio 25 d. Vilniuje mirė rašytojas Jonas Mikelinskas.

1922 m. gimęs Mikelinskas išgyveno kelis Lietuvos istorinius etapus – matė ikikarinę Lietuvos valstybę, Antrąjį pasaulinį karą, okupaciją, sovietmetį ir sulaukė Nepriklausomybės paskelbimo.

Visą aktyvaus kūrybinio gyvenimo tarpsnį rašytojas buvo aktyvus ir visuomeninėje veikloje, jam niekad nestigę drąsos išsakyti savąją poziciją. Iki pat paskutinio atodūsio jam rūpėjo Lietuvos klausimas – kodėl Lietuva, vėl tapusi laisva, eina myriop.

Apie tai jis kalbėjosi vos prieš dvejus metus su žurnalistu Svajūnu Sabaliausku. ekspertai.eu

Jonas Mikelinskas

Jonas Mikelinskas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, įsitikinęs, jog visos dabartinės Lietuvos problemos – dėl Niurnbergo proceso, kuriame nebuvo pasmerkti sovietų nusikaltimai.

Devyniasdešimtmetį pavasarį atšventęs J. Mikelinskas „Šiaulių kraštui“ sakė, jog jam geriausia buvo gyventi tarpukario Lietuvoje, kai šalies gyventojai gerbė savo šalį.

Apie Lietuvos skaudulius ir viltis su rašytoju Jonu Mikelinsku kalbėjomės važiuodami automobiliu iš Vilniaus į Šiaulius, kur P. Višinskio viešojoje bibliotekoje trečiadienį prasidėjo renginių ciklas „Šiauliai – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybos sklaidos sostinė“.

Triumfavo komunizmas

- Gerbiamas rašytojau, ne kartą esate sakęs, jog dabartinės Lietuvos problemos buvo tiesiog užprogramuotos Niurnbergo proceso metu. Kaip tai įvyko?

- Man labai skaudu, kad visos mūsų negerovės ir bėdos, kurios mus slegia per nepriklausomo gyvenimo laikotarpį, niekaip nesiejamos su Niurnbergo procesu.

Visos bėdos buvo užprogramuotos, kai nebuvo pasmerktas sovietinis komunizmas. Nebuvo nukirstos šaknys buvusiai nomenklatūrai.

Fašizmas buvo pasmerktas, o tuomet, galima sakyti, triumfavo sovietinis komunizmas.

Nepakirstos dabartinės nomenklatūros šaknys leido jai sustiprėti ir dabar diktuoti savo valią. Taip sudarytos puikios sąlygos korupcijai, net ir tolimesniems įvykiams, kaip ir niekaip neišaiškinamas pedofilijos atvejis.

Vadinasi yra galingos jėgos, kurios šitą reiškinį remia.

Prisitaikymas virto išsigimimu

- Pakalbėkime apie jaunus žmones, kurie baigę mokyklas, mieliau renkasi anglijas, airijas, ispanijas, nes Lietuvoje negauna nė tūkstančio litų. Ir tai dar ne viskas: pasigirsta nuomonė, kad tai nėra emigracija.

Kad tai laisvas judėjimas iš vienos Europos Sąjungos valstybės į kitą. Kažkas panašaus kaip iš Šiaulių į Vilnių.

- O kur tuomet tautiškumo išlaikymas? Tai, kas vyksta Lietuvoje, pavadinčiau nevaldoma emigracija – tai yra tautos savižudybė. Bandžiau šį liūdną reiškinį analizuoti istoriniu požiūriu. Pradėjau nuo to, kad lietuviai, kaip nacija, galėjo ne tik atsispirti nuo savo kaimynų, bet garsėjo kaip rusų žemių užkariautojai. Lietuvių pagonybės sala buvo krikščionybės jūroje, ji turėjo atlaikyti nuolatinius antplūdžius. Yra įrodyta, kad XIII amžiuje lietuvių ir lenkų buvo maždaug toks pats skaičius. O dabar lenkų yra daugiau nei dešimt kartų. Ką tai reiškia? Nusprendėme prisitaikyti, o tas prisitaikymas per amžius virto išsigimimu. Talentingiausi, geriausi žmonės, kurie galėtų vietoje kurti save ir valstybę, tiesiog emigruoja, nes emigracijoje užtenka tik prisitaikyti, nebūtina kurti. Tokie žmonės labai lengvai prisitaiko prie svetimos kalbos, papročių ir kitų bendravimo formų. Lietuvoje siautėja oligarchai, o žmonės pasiilgsta elementaraus teisingumo. Nesant teisingumo, nebesukuriamos normalios gyvenimo sąlygos. Todėl nesiformuoja vidurinysis sluoksnis – vidurinioji klasė – bet kurios valstybės stiprybė. Ir politologai, ir paprasti praktikai žino, kad be viduriniosios stiprios klasės nebus galima pažaboti begalinį turčių apetitą.

Apie tai jau kalbėjo Petras Vileišis, kuris sakė: „Švieskime prasčiokėlius“. Būtent apsišvietę „prasčiokėliai“ turėjo tapti viduriniąja klase – valstybės pastovumo ir galybės ramsčiu.

Nomenklatūra tik sustiprėjo

- Kodėl nekreipiamas dėmesys į kaimą, kuris prasigeria, kuris tuščiais langais stovi, nes nebėra gyventojų?

- Tai – Lietuvos tragedija. Ir visa tai prasidėjo tuomet, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Žmonės prasigėrė atgavę laisvę... Nes nematė perspektyvos, nes nežinojo, kaip gyventi.

Žmonės neturėjo galimybės pasiruošti permainoms: greitai buvo išdraskyti kolūkiai. Visą kolūkių sukauptą turtą pasisavino tie, kurie buvo prie valdžios.

Nelygybė suklestėjo kaip niekados.

Prasidėjo vegetavimo laikotarpis. Nuo ko pradėti kaimo atgaivinimą?

Nuo elementaraus teisingumo. Neutralizuoti grobikiškus apetitus.

Pagalvokime, kas per visus nepriklausomybės metus buvo nubaustas už grobikiškus veiksmus? Niekas.

Dabar atvyksta ekspertai iš užsienio valstybių ir mus kaltina, kad negalime atsisakyti sovietinio mentaliteto. Ir tuo pačiu metu neužsimena, kad būtent jie su savo tuometine ištižusia demokratija padarė, kad triumfuotų sovietinis komunizmas.

- Vakaruose, jei žmonių netenkina keliami mokesčiai, mažinami atlyginimai, žmonės išeina į gatves, surengia daugiatūkstantinius mitingus. Lietuvoje į mitingus susirenka tik keli šimtai, tad į protestuojančius nekreipiamas dėmesys.

Ar kada Lietuva pakils į gausius mitingus, ar kentės, kol bus numautos paskutinės kelnės?

- Žmonės jau reiškia nepasitenkinimą valdžia. Žmones reikia šviesti. Kol to nebus, valdžios liaudis nekontroliuos.

Kol visuomenė nesugebės kontroliuoti valdžios, vargu ar galima tikėtis geresnio gyvenimo.

Dabar kalbama apie švietimo reorganizavimą ir kultūros reikalus. O tie reikalai labai apleisti.

Jei reikia pinigų, akys nukrypsta į kultūrą, nes čia žmonės neturi galimybių pasipriešinti. Ir vien dėl to, kad kultūros žmonės yra kultūringesni, jie nesipriešins, todėl labai patogu juos skriausti.

Statysime kalėjimus?

- Sutinkate su nuomone: jei nestatysime mokyklų, nepradėsime žmonių šviesti, pradėsime statyti kalėjimus?

- Be abejo. Amerikoje, kai kuriose valstijose, jau statoma daugiau kalėjimų negu mokyklų. Arba pradedama šaudyti į nekaltus žmones. Anksčiau šaudydavo Amerikoje, dabar šaudoma arčiau mūsų – Norvegijoje.

Prie to priveda amžinas kartojimas: „Žmogus turi teisę, žmogus turi teisę“. Niekas nekalba, kad žmogus turi ne tik teisę, bet ir pareigą! Įsitikinęs, kad viena didžiausių dabarties blogybių, kad viskas priimama taip, kaip yra, o ne taip, kaip turi būti.

Išvadintas antisemitu

- Esate Nacionalinės premijos laureatas. Jūsų balsas turėtų būti girdimas.

- Per savo ilgą gyvenimą priėjau prie paradoksalios išvados: jei esi pilietiškai ir patriotiškai nusiteikęs, neplanuok savo kūrybinės ateities. Kai aš išgirdau, kad lietuviai yra žydšaudžių nacija, pagalvojau, reikia į kaltinimą atsakyti.

Juk net poetas Tomas Venclova pareiškė, jei nebūtų Birželio 23 dienos sukilimo, nebūtų ir holokausto. Tai didžiausia nesąmonė.

Juk holokaustas vis tiek būtų buvęs, jei to sukilimo ir nebūtų buvę. Juk vokiečiai atėjo su galutiniu žydų klausimo sprendimu.

Negalėjau tylėti. Ar galima tylėti ir žiūrėti į gatvėje skriaudžiamą žmogų?

Norėjau parodyti tikras holokausto priežastis, jei yra reiškinys, turi būti ir jo priežastis. Studijavau, kas yra susiję su mūsų tautiečiais ir žydais.

Taip pat istorines, politines priežastis. Pirmiausia atsirado mano straipsnis „Teisė likti nesuprastam“, kuris buvo atspausdintas „Metuose“.

Gavau daugybę prieštaraujančių atsiliepimų.

Susidarė daug medžiagos, kuri išleista knygoje „Kada KODĖL taps TODĖL?“ Knyga palankaus dėmesio susilaukė tik iš kai kurių asmenų, net įgijau antisemito etiketę. Aš vertinu žydų naciją, net esu žydų simpatikas.

Teisingiausiai šitą knygą įvertino Sigitas Geda. Jis pasakė: „Tokias knygas kaip tavo „Kada KODĖL taps TODĖL?“ turi ateitį, o ne dabartį“.

- Jūs per savo devyniasdešimt pragyventų metų matėte taip vadinamą smetoninę Lietuvą, vokietmečio Lietuvą, sovietinę Lietuvą ir dabar – vėl nepriklausomą Lietuvą. Kuri Lietuva jums skaudžiausia ir mieliausia?

- Man mieliausia – tarpukario Lietuva, nors visko ir ten buvo. Bet ten buvo kur kas didesnė teisybė. Dabar, kas turi pinigų, turi ir jėgos.

Juk tarpukarinė Lietuva iš carinės Rusijos beveik nieko nebuvo paveldėjusi, bet atsirado šviesuolių, kurie Lietuvai atidavė visą savo energiją ir pinigus. Kad ne pats, o tauta turėtų ateitį.

Lietuvą kūrė idealizmas, o ne materializmas.

Dabar į Seimą ateina žmonės, kurie juo suinteresuoti kaip tramplinu į geresnį gyvenimą. Tokia Lietuva man nepatinka.

Smetoninę Lietuvą daug kas kaltina, kad tai – autoritarinė valstybė, kad laisvių nebuvo. Netiesa.

Aš galiu tai paneigti kaip liudininkas: kiekviename kioske galėdavai pirkti sovietinę spaudą, net vyriausybinius leidinius, turiu omeny „Izvestija“.

Vienam kaimynui, kuris buvo rusų simpatikas, pirkdavau ir parnešdavau „Izvestijas“. Ar galėjo autokratinėje valstybėje išeiti tokios knygos kaip Petro Cvirkos „Žemė maitintoja“?

Smetoninėje Lietuvoje didelės teisės buvo suteikiamos A. Smetonos proteguojamoms organizacijoms.

Aš priklausiau ateitininkų organizacijai, kuri buvo uždrausta. Ateitininkai išauklėjo asmenybes, kurios kovojo ir prieš nacius, ir prieš sovietus.

Kad ir Juozas Ambrazaitis, kurį dabar drįstama apkaltinti kolaboravimu ar nuolaidžiavimu vokiečiams. Tie žmonės, kurie gyveno kitoje sistemoje, domėjosi gyvenimu, gali kur kas teisingiau vertinti dabartinę situaciją.

Deja, viltys, kurias sudėjome į Sąjūdį ir Baltijos kelią, neišsipildė.

Naujausi

Teisingumo ministerija inicijavo Antano Kandroto ekstradicijos procedūrąPolitika · 2026-08-04Gitanas Nausėda reikalauja apsaugoti žmones nuo kainų augimoPolitika · 2026-08-04Lietuva rengiasi kartu su Ukraina gaminti dronusKaras ir taika · 2026-08-04Ispanija reikalauja solidarumo – Lietuva solidarumą supranta savaipPolitika · 2026-08-04