Politiniai lavonai degančiame traukinyje(18)

Tik spėjo baigtis Brexit balsų skaičiavimas – ir jau vokiečiai su prancūzais tariasi, ką daryti, kad nieko nereiktų daryti. Nes be britų – tai jau jų vienų Europa. Variantas pirmas – prisukti varžtus iki galo, kad kiti negalėtų pabėgti. Variantas antras – truputėlį atleisti varžtus, kad kitiems sumažėtų noras bėgti.

Didieji sąjungininkai būtų už pirmąjį, mažiukai – už antrąjį. Nors abu variantai beviltiški, nes kalba tik apie pabėgimą.

Kaip kokie lagerio prižiūrėtojai, po galais! Ir abu beprasmiški, juk dėl to konsensuso nebus niekada.

Variantas pakeisti ES taip, kad iš jos niekas niekada nenorėtų bėgti, nesvarstomas. Tik Islamo Valstybė prisiima atsakomybę už savo aukas.

Pinigų ir arogancijos maišai, patys sukėlę krizę, savo noru įtakos neatsisakys ir atsakomybės

Politiniai lavonai. Jie seniai numirę ir smirdi, nors atrodo kaip gyvi.

Ir net kartais kaip tikri. Dėl ES ateities ir reformų jie jau nieko nebenutars.

Geriausiu atveju paskirs mirštančiajam klizmą. Ir vis kaip kurmiai skaičiuos milijardus, kol dar jų turi.

Tai taktikos genijai, kurie retkarčiais atspėja, ką daryti rytoj ir kas bus antradienį po pietų. Ką daryti po metų ir kur laivas plauks dešimtmečius, jie nežino ir niekada net nepradės galvoti.

Tokios programėlės jų androiduose nėra. Juokingiausia, kaip stengtasi užmaskuoti, kad dėl visų mūsų ateities tarėsi prancūzai su vokiečiais.

Tai buvo pateikiama kaip „ES steigėjų konsultacijos“. Nors be jų už to stalo dar buvo keturi, bet kiti tokie maži arba tokie jiems prasiskolinę, kad nelabai kas tuos ir pastebėjo.

Liuksemburgo atstovas, matyt, nešiojo kavą su spurgytėmis.

Kokia buvo išraiškinga tyla! Prezidentų, premjerų ar kanclerių kabinetuose – priešisterinė būsena. Ką pasakyti, kad dar nebūtų blogiau? Ar nepasirodysiu ryt juokingas, nepažangus ir ne savo sukurtame mainstream'e, jei reaguosiu spontaniškai ir nuoširdžiai? Kas bus su reitingais, klikais ir ką pasakyti, kad nesusigadintum sočios rytdienos? Kaip iš šios situacijos gauti pelno?

Ir štai, sulėkė suvažiavo Briuselin visi gražūs ponai ir ponios. Pabarė britus, griausmingai pakalbėjo apie vienybę, padiskutavo, ką daryti, kad nieko nereiktų daryti ir išsivažinėjo. Nieko nenutarę, kaip visada. Sako, dabar rinksis pasikalbėti ir padiskutuoti rugsėjį.

Titanikas suskilo. Kas bus su pinigais, pinigais ir dar kartą pinigais? Ką iš mažulių valstybėlių interesų paaukoti, kad bliūkštantis balionas kiltų? Vaikučiai mokytojų kambaryje nuleidę akis spokso sau į klyną. Geriau patupėti užsidarius duris, kol tėvai skiriasi. Svarbu, kad nupirktų, ką pažadėję.

O didieji Vakarų vadai sprendžia didžius klausimus. Ką tokio didingo dar pasakyti ir įmantriai apie vertybes papliurpti, kad atrodytų, jog seniai buvo tą numatę, visus įspėję ir teisūs, tik niekas išminties neklausė ir nepaklausė? Teisingai – reikia rasti ir nukryžiuoti kaltininkus.

Jau matome juos – tai populistai ir valdžios ištroškęs plebsas. Neabejotinai – visi pasisakantys prieš Briuselio nesąmones ir šiaip suabejoję tolerantiško multikultūralizmo utopijomis. Nekaltieji – Europos sprendimų priėmėjai, kurie viską savo veikimu ar neveikimu sukūrė. Aišku, pasikeis formuluotės iš elementoriškų į subtilesnes „išcentrines jėgas“, „nacionalistinius judėjimus ir marginalus“, „radikalus“ ir t.t.

Politinis radikalizmas ir kraštutiniai judėjimai egzistuoja tik dėl valdančiojo elito gobšumo ir kvailo užsispyrimo. Jie paima realią problemą, kurią elitas neigia arba aplamai jos nemato. Ir pateikia iliuzinį, lengvą, kiekvienam asilui suvokiamą receptuką. Vaistą nuo visų ligų.

Tai nepavojinga, lėtinė liga, kuria serga visos visuomenės. Normalu, kaip kokie spuogai ar vidurių pūtimo epizodai. Bet krizių atveju tai gali tapti sunkiais paūmėjimais ir masine nelaime. Ir nieko nebūna baisiau, kaip revoliucingi kraštutinumai, paėmę viršų kritinėse situacijose.

Tik nereikia dėl to kaltinti radikalizmo. Ar tuo labiau juo gąsdinti, norint išvengti permainų. Radikalizmas – neišvengiama politinio elito išsigimimo ir neveiklumo pasekmė. Dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo kalta valdžia. Visada, visais atvejais, be jokių išimčių.

Europos elitams gyvenimas yra įsivaizdavimas, kaip koks 5D filmukas. Iliuzija, kad galima veistis ir daugintis nieko esmingo neveikiant. Ir amžiams išsaugoti situaciją, kuri tau ir tavo pragaro ratui patogi ir pelninga. Ir remiantis ankstesnių, nereikšmingų sunkumų patirtimi, kai pavyko išvengti nelengvų sprendimų juos imituojant ir apkvailinant žmones, tikėtis, kad imitacijos ir apkvailinimai pavyks ir užėjus rimtai krizei.

Jie visada vėluoja vienu ėjimu. Ir atmeta sprendimus, galinčius išspręsti situaciją šiandien. Tam, kad juos priimtų rytoj, kai tie sprendiniai jau nieko nebelemia, traukinys būna nuvažiavęs ir reikia kitų veiksmų, kuriuos jie vėl atidėlios.

Visą gyvenimą rūkiau. Žinojau, kad blogai, kad nuodijuosi, vis sakiau sau – mesiu, mesiu. Ir nemesdavau dešimtmečiais. O kai užklupo rimta liga ir išsigandau dėl savęs, mečiau per dieną ir nebuvo dėl to jokių problemų ar sunkumų. Gal reikia, kad jie išsigąstų? Gal čia tas atvejis, kai laikinai būna, kad kuo blogiau – tuo geriau? Apie tai jau kaimo baruose prie bambalio diskutuojama ir pasislėpti nuo sprendimų nebepavyks.

Kažkaip negirdėjom, kad kas pridirbęs baisių nesąmonių prisipažintų kaltu. Taip nebuvo Niurnberge, nėra Vilniuje, nebus ir Briuselyje. Todėl niekas ir nekalba apie priežastis, nes tektų panagrinėt, kokios yra priežasčių priežastys ir kieno drąsus kvailumas ar neveikimas jas sukėlė ar sudarė sąlygas realizuotis.

Europą sukūrė dideli žmonės. Tikrai dideli. Jie galvojo apie ateitį ir jautė už ją atsakomybę. Jie dar žinojo, kas yra karas, sunkus darbas, žmonių netektys ir nevilties apimtos tautos. Dabartiniai Europos lyderiai yra nykštukai. Visais atvejais beviltiški ir galvojantys tik apie savo subines.

Kartais jie primena išlepusius, prabangos apkvailintus ir bailius įpėdinius, paveldėjusius darbščių, talentingų ir drąsių tėvų turtą. Kurie su pasimėgavimu jį taško į visas puses. Ir įsivaizduoja, kad savo galią sukūrė jie patys ir tai niekada nesibaigs.

Gal ir teisus V.Putinas, kuris ES lyderius paprasčiausiai niekina. Nemato reikalo rimtai derėtis. Nes juk nėra su kuo. Kalbėtis su tais, kurie nieko nesprendžia, negali ir net nenori nuspręsti – beprasmiškas laiko gaišinimas.

Britai nesusipras. Pralaimėjusieji parėkaus ir nurims, tik teletabių žiniasklaida tą išpūs iki debesų, kad nereikėtų kalbėti apie pačių teletabių problemas.

Tai jau prasideda. Po to arba ES pradės reformuotis, sustiprės ir išliks – tai gerasis scenarijus.

Arba ims lėtai byrėti ir liks tik vadinamasis eurobranduolys, kuris nebeturės įtakos ir reikšmės. Ir įsivyraus dar didesnis turtingų valstybių vadovų diktatas, kuris anksčiau ar vėliau sudraskys ir tą likusįjį ES gabalą.

Viskas priklausys, kaip visada per krizes, ne tiek nuo pačių procesų, kurie masiniai ir objektyvūs, kiek nuo politinių sprendimų priėmėjų. Jei šių teletabių tikrovės banga nenušluos, nieko gero nebus. Šeimos, imperijos ir valstybių sąjungos subyra dėl subjektyvių priežasčių. Valdovų ir vadovų nenoro atsisakyti bent dalelės valdžios ir nesugebėjimo suprasti, kad tai neišvengiama.

Nepatenkintiesiems reikia numesti kaulą, kurio jie pradžioje nori ir kas visiškai įmanoma. Nes nepatenkintieji ir patys nenori sugriauti visko, ir nelabai tiki tokia galimybe. Jie nori esamoje sistemoje gyventi kiek įmanoma normaliau. Ir tik kai paaiškėja, kad to jokiais būdais nebus, realiai iškyla tikslas ir prasideda išėjimas.

Pamenat pradžią? Atsiverskit Sąjūdžio (tiksliau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio) programą ir pamatysit. Suverenitetas TSRS sudėtyje, teisinė socialistinė valstybė, ekonominis savarankiškumas ir ūkiskaita. Būtų buvę imperijai proto, būtų su Sąjūdžio palaikymu prastūmę konstitucines pataisas. Ir būtume teisėtai, amžinai laimingi tupėję ant laktos TSRS sudėtyje.

Taip pat gorbačioviškai dabar elgiasi ES lyderiai, nors jie ir nėra tikri lyderiai, o tik istorinio velnio nunešti į tą galerą. Britai kuo greičiau lauk! Jokių problemų ES nėra! Visi nepatenkintieji yra arba kvailiai-populistai, arba visai ne mūsiškiai!

Koks juokingas tas noras pagąsdinti kitus ir tuo pasidrąsinti, nors patiems pilnos kelnės! Na vienas prie vieno kaip M.Gorbačiovas 1989-siais. Tada rodėsi, kad tik mažas imperijos lopinėlis kažką ten nubalsavo, ko niekas ir nepripažįsta. O po metų imperijos neliko nei kvapo.

Dabar didelė, lemianti, galinga valstybė pasakė ate. O ponai haliucinuoja, kad nieko neįvyko. Kad pavyks britus apšaukti idiotais ir nieko neatsitiks. Kad tarps ir toliau taip sočioje ramybėje kaip gyvenę – numirėlių paraleliniame pasaulyje. Kad nereikės daryti didžiulių, visiems skausmingų pertvarkų tam, kad sistema nežlugtų. Neturint jokių garantijų, kad tai pavyks ir duos bent kokį rezultatą.

Palaiminti stručiai ir iš gyvenimo pabėgusieji. Jie ateities neregės. Laikas ištekės ir net pavardžių jų neatsiminsim. Bet dar spės pridaryti daug skausmo, nelaimių ir darbo kuopiant arklides dešimtmečiams. O kai viskas baigsis, ilgai dar rašys žurnalistai – o kaip anksčiau to nepastebėjom? Ir išlaikys iš honorarų šeimas, ir atiduos paskolas.

Šaltinis: lrytas.lt

Naujausi

Valerijus Zalužnas laidoja Ukrainos kelią į NATO – Lietuva su tuo nesitaikstysPasaulis · 2026-08-04V. Zelenskis paskelbė „realius“ Ukrainos kariuomenės nuostolius kare su RusijaNuomonės · 2026-08-04Teisingumo ministerija inicijavo Antano Kandroto ekstradicijos procedūrąPolitika · 2026-08-04Gitanas Nausėda reikalauja apsaugoti žmones nuo kainų augimoPolitika · 2026-08-04