Koks dekanas, tokia ir žurnalistika: apie švebeldžiavimą iki dvasinės mirties(29)

Patyčiomis persmelktoje Lietuvos viešoje erdvėje akivaizdžiai plinta nauja diskriminavimo forma – patyčios iš pagyvenusių žmonių, viešas senjorų žeminimas ir niekinimas. Visuomenė, padorūs žmonės jokiomis aplinkybėmis neturėtų diskriminuoti pagyvenusių žmonių ir tai yra triviali tiesa, patikrinta tūkstantmetinės civilizacijos patirties.

Visos tradicinės kultūros, religijos formuluoja labai aiškų dorovinį imperatyvą – gerbk vyresnį už save, ypač gerbk senolį.

Pagyvenęs, o ypač gilią senatvę pasiekęs žmogus visais atžvilgiais yra labai pažeidžiamas, jam tenka trauktis iš profesijos ir viešo gyvenimo, nusilpsta sveikata, kamuoja chroniškos ligos ir nuolatiniai skausmai, tenka atsisakyti kadaise pamėgtų veiklų – sporto, žūklės, šeimininkavimo sode, kelionių ir kt. Net skaityti sunku...

Keblu darosi pasirūpinti savimi, susitvarkyti buitį, palaikyti administracinius santykius su valstybe, jos biurokratiniu aparatu. Tarkime, netgi pasą pasikeisti pasiligojusiam senoliui gali būti didelis iššūkis.

Gilioje senatvėje ypač skausmingi yra bent keli dalykai. Kol žmogus jaunas ar vidutinio amžiaus, jo gyvenimo variklis gali būti ateities vizija.

Kad ir kaip blogai dabar, kad ir kokia gili gyvenimo duobė, bet viskas gal dar susitvarkys.... Jauni žmonės dalyvauja draugų vestuvėse, subrendę žmonės lėbauja savo ir bičiulių 50-mečio jubiliejuose, senoliai, jei dar pajėgia, dalyvauja laidotuvėse ir skaičiuoja, kiek dar gyvų bendraamžių liko.

Ateina tokia fazė, kai gyvų bendraamžių ir draugų nebelieka. Įvyksta visų galimybių užsidarymas, ateities nebuvimas ir vienatvė.

Tiksliau pasakius yra toji ateitis, tai – mirtis. Svarbiausia senolio svajonė, kad Dievulis iki paskutiniosios neatimtų protavimo dovanos, kad pajėgtų apsitarnauti pats, kad ne ant patalo, kad jo slaugymas ir laidotuvės netaptų našta ir kančia kitiems.

Kai miršta senolis, dažnai pasvarstoma: „ išlaikė žmogelis šviesų protą iki paskutinės akimirkos “ arba mirties akivaizdoje paradoksaliai pasidžiaugiama „ apsitarnaudavo pats, ne ant patalo...“ Senolis yra labiau pažeidžiamas nei naujagimis...

Primityviose praeities visuomenėse, kur didžioji dalis gyventojų (arba visi gyventojai) buvo neraštingi, senoliai turėjo objektyvų pagrindą įgyti išskirtinę gentainių pagarbą. Senolis per gyvenimą turėjo sukaupęs daug patirties apie gamtinius procesus ir anomalijas, išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis strategijas, buities technologijas, žymius praeities įvykius, ritualus.

Taigi imperatyvas gerbti senolį ir senatvę yra laiko patikrintas civilizacijos atributas, kuris praėjo tūkstantmečius užtrukusią moralės evoliuciją. Dabarties neoliberalistinėje, individualistinėje ir konkurencinėje visuomenėje lyg ir nebėra principinių objektyvių, ypač ekonominių, paskatų gerbti senatvę.

Ekonomiškai redukuotos pasaulėžiūros požiūriu – senolis tarsi atidirbęs agregatas, kurį utilizuoti dar ir nemažai kainuoja, našta visuomenei. Apie tai politkorektiškumo sumetimais garsiai nekalbama, bet atitinkama samprata iš minėtos pasaulėžiūros labai jau nuosekliai išplaukia.

Na, nebent senolis turi ką palikti. Tada pagarba potencialiai paveldimam turtui kai kuriomis aplinkybėmis gali virsti bent jau suimituota pagarba senoliui.

Visgi mes – dabartiniai žmonės – nesame absoliutūs modernybės barbarai, juk egzistuoja tokios vertybės, kaip žmogaus teisės, žmogaus orumas, teisė į orią senatvę ir orią mirtį. Seno žmogaus skriaudimas, žeminimas, diskriminavimas, ačiū Dievui, ir šiandien dar laikomas akivaizdžiu moraliniu nuopuoliu.

Moraliniai dalykai nėra materialus daiktas, kurį galima pasverti arba išmatuoti, nelyginant varžą ar slėgį. Daugelį dalykų galima pažinti tik lyginant.

Man yra tekę tyrinėti kalinių nuostatas, tada teko truputį pasigilinti ir į kalinių bei kalėjimo subkultūrą. Paradoksas, bet doroviškai puolę recidyvistai griežtai laikosi kai kurių bendražmogiškos moralės normų, gal kiek iškreiptai, bet visgi laikosi.

Egzistuoja griežta kalinių hierarchija. Koks bus tavo statusas kalėjime, priklauso nuo daugybės dalykų.

Visgi vienas iš esminių dalykų čia yra ta aplinkybė, prieš ką buvo šokta, kas buvo užpultas? Pasipriešinai pareigūnui, valdžiai arba užpuolei, įveikei kitus įtakingus banditus – nuteistųjų pagarba tau garantuota.

Atiminėjai „bromoje“ rankinukus iš bobučių – aukšto statuso tau niekada nematyti. Skriaudei mažamečius, moteris, statuso irgi neturėsi.

O jei tas skriaudimas su seksualine potekste, tai galas tau... Norėjau pasakyti tik tiek, kad senuko užpuolimas netgi recidyvistų subkultūroje pažymėtas gėdos ženklu ir negrįžtamu statuso praradimu.

Ne kuo kitu, kaip moraliniu nuopuoliu laikytinas VU Žurnalistikos fakulteto dekano, profesoriaus Andriaus Vaišnio įvykdytas viešas išpuolis prieš žinomą 83 m .amžiaus žurnalistą ir laidų vedėją A. Čekuolį. (Žr. straipsnį portale delfi.lt .)

Išjuokdamas pavienį A. Čekuolio atvejį, Vaišnys netiesiogiai užkliudė dabarties visuomenei aktualų klausimą, kada ir kaip pagyvenęs žmonės turėtų (o gal privalėtų) trauktis iš profesijos, viešo gyvenimo, iš kūrybos?

Paradoksas, bet aiškaus atsakymo, kaip spręsti šį klausimą, beje, turintį gilią teisinę, moralinę ir socialinę potekstę, moderni visuomenė šiandien neturi. Visišką pasimetimą liudija tas faktas, jog lygiagrečiai funkcionuoja keli vienas kitą paneigiantys požiūriai.

Senstelėjai, pasiekei pensinio amžiaus ribą, traukis iš profesijos, užleisk vietą jaunesniems. Šis modelis gana sklandžiai pasireiškia statusinėse organizacijose, iš dalies valstybės tarnyboje, kai kuriose šalyse be išlygų galioja netgi universitetų mokslininkams bei dėstytojams, nežiūrint jų pasaulinio žinomumo – peršokai 65 m ribą, malonėk būti emeritu.

Kita vertus, gili Vakarų visuomenių demografinė krizė ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, taip pat radikaliai pagerėjusi sveikatos apsauga verčia kelti pragmatišką klausimą apie pensinio amžiaus ribos didinimą. Iš tiesų, kodėl pagyvenęs žmogus turėtų nedirbti, jei sveikata leidžia, o dirbti, likti profesijoje norisi?

Tuojau pat iškyla ir žmogaus teisių bei nediskriminavimo klausimai, taip svarbūs Vakarų visuomenėms. Ar galima žmogui kažką drausti, riboti vien dėl jo amžiaus, juk čia akivaizdi diskriminacija?

Sprendžiant klausimą konkrečiu atveju, labai svarbus yra darbuotojo (ar tam tikras profesines pozicijas užimančio asmens) veiklos efektyvumo kriterijus. Jei esi profesijoje efektyvus – dirbk, kurk vertę, naudą visuomenei ir sau.

Beveik be apribojimų ir pagrįstos kritikos toks modelis gali veikti kūrybinėse profesijose. Šiame kontekste labai įtaigiai atrodo kai kurių pasaulio iškiliųjų pasiekta gyvenimo trukmė ir gebėjimas kurti iki paskutinio atodūsio.

Iškilus vokiečių poetas Getė mirė (pamąstykime, koks buvo medicinos lygis ponapoleoninėje Europoje) sulaukęs 82 m. , berods, rašydamas eilinį kūrinį.

Filosofas K. R.

Popper mirė būdamas 92 m. Humanitarinių mokslų Einšteinu tituluojamas lingvistas N.

Chomsky, beje gimęs 1928 m. , gyvas ir tebekuria.

Net Lietuvos knygynai prekiauja jo naująja knyga, kurioje kritikuojama tarptautinė JAV politika. Gera ir teisinga knyga: Hegemonija arba išlikimas .

Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje (2011). Jei būtų mano valia, kiekvienam Lietuvos politikos apžvalgininkui reiktų sulaikyti atlyginimą, iki minėtą Chomskio veikalą perskaitys.

Nugyventi iki 60 ar 70 m. šiandien yra trivialu.

Peršokti 80 metų ribą, išlaikyti šviesų protą ir gebėti toliau kurti yra žygdarbis, vertas dvasinio pasigėrėjimo, aplinkinių išskirtinės pagarbos bei palaikymo.

Glimybė kritikuoti, laisvai reikšti nuomonę taip pat yra fundamentali vertybė. Visgi gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Bet kurį patį painiausią visuomeninį klausimą, bet kurio žmogaus net ir labai komplikuotą elgesį galima išnagrinėti, įvertinti, neįžeidinėjant, nežeminant. Kompetentingas teisėjas sugeba vesti dešimtis ir šimtus teismo posėdžių ir nieko neįžeisti, nepažeminti, net baisaus nusikaltėlio, kuomet pasipiktinusi viešoji nuomonė reikalauja grąžinti mirties bausmę, o kai kurie net viešų egzekucijų šaukiasi...

Egzistuoja principinė galimybė bet kokį visuomeninį reiškinį ar individo poelgį visapusiškai nagrinėti ir vertinti nieko nežeminant ir neįžeidinėjant. Lygiai taip pat bet kokią dalykišką nuomonę galima išreikši neįžeidinėjant, nediskriminuojant.

Niekas doram, humanistine pasaulėžiūra persismelkusiam žmogui, neįrodys, jog turi būti kitaip kitaip. Jei ką nors vertindami ir pagauti stiprių emocijų pradedame įžeidinėti, kėsintis į žmogaus orumą, tai mes nuo civilizuoto ir moralaus elgesio akivaizdžiai tolstame.

Moraliniu požiūriu ypač atgrasu tai, kad kritikuodamas laidų vedėjo, beje savo kolegos žurnalisto, profesinę veiklą A. Vaišnys panaudojo mirties metaforą.

Žodžio kišenėje neieškantis 83 m. Čekuolis bent jau viešumoje nepuolė kūkčioti į pagalvę, bet šmaikščiai atsikirto: tikrai nebūsiu eteryje, kol veidą iškreips priešmirtinė grimasa , pasitrauksiu .

Dviejų žurnalistikos lyderių viešas susikirtimas turi konkurencinės kovos profesijos lauke bruožų. Žinoma, ne siaurąja prasme, kada kažkas taiko į kito vietą.

Galimai tai kova dėl žurnalistikos ir laidos koncepto, profesinės virtuvės vingrybių skirtingos sampratos, dėl skirtingų kriterijų, kas yra gera ir prasta laida,.

Esu įsitikinęs, panaudoti konkurencinėje kovoje prieš 83 metų kolegą mirties metaforą yra akivaizdus netaktas ir netgi moralinis nuopuolis. Tokia metafora galėjo praslinkti negero žmogaus vidinėje kalboje, kuri garsiai neištariama.

Kraštutiniu atveju tokia metafora galėjo būti ištarta privačiame, labai uždarame sėbrų ratelyje, padauginus alkoholio. Deja, tokia metafora prieš kolegą senjorą (galima sakyti prieš senolį) buvo panaudota viešai.

Mano nuomone, čia jau plūduriuojama sadisto Mengelės moralės link.

Toliau, Vaišnys tyčiojosi iš kolegos tarties. Specialiai archyve pasižiūrėjau kelias A.

Čekuolio laidas. Nesu neurologas ar logopedas, spėju, kad prieš gerus 20 metų žurnalistas Čekuolis garsus ir žodžius artikuliavo sklandžiau.

Visgi ir šiandien toji tartis nėra praradusi komunikatyvumo, visas mintis galima aiškiai suprasti, pati komunikacija nežemina nei kalbančiojo, nei besiklausančių orumo. Laidų vedėjo kalba sklandi, dinamiška, vaizdinga.

Kokiais nors atraminiais tekstais jis nesinaudoja, kalba labai gyvai, kalbėsenos improvizacinis pradas stipriai išreikštas. O kaip minėtų puikios kalbėsenos savybių beviltiškai trūksta daugeliui viešų kalbėtojų, mykiančių, postringaujančių eteryje sukaustyta medine kalba...

Čekuolio palyginimas su nusenusiu iš popierėlio sunkiai paskaitančiu L. Brežnevu taip pat labai nekorektiškas.

Viešas kabinėjimasis prie Čekuolio fizinių savybių, tyčiojimasis iš jo tarties, mano nuomone, taipogi yra ne kas kita, kaip tvirtas žingsnis daktaro Mengelės moralinių standartų kryptimi.

Nesu Čekuolio gerbėjas, giliau išprususiam socialinių-humanitarinių mokslų atstovui, tikram inteligentui šis kolega naujos, intriguojančios žinios neturi. Daugelį papiktino Čekuolio vykdyta agitacija prieš referendumą dėl Ignalinos atominės.

Visgi minėto žurnalisto politinės simpatijos ir antipatijos, perdėtas angažavimasis vienam ar kitam politinės darbotvarkės klausimui keliamos moralinės diskusijos kontekste nėra esminis dalykas. Kažkam kliūva tikras ar tariamas KGB šleifas spalvingoje žurnalisto biografijoje.

Kaip ten bebūtų, tačiau deintelektualizuotoje, dehumanizuotoje ir vis labiau geltonuojančioje Lietuvos žiniasklaidoje A. Čekuolis su savo laidomis ir knygomis atrodo įtaigiai, oriai ir kultūriškai prasmingai.

Daugeliui jo cecho brolių, matyt, juodą pavydą kelia tai, kad šis žurnalistikos veteranas geba pasiekti išskirtinai aukštus savo laidų reitingus, leidinių tiražus, visai nekalbėdamas apie antrą galą...

Vakarų medijose ir laidose patyčių beveik nerasite. Aršios dalykiškos, kritikos ten pakanka, tačiau patyčių ir įžeidinėjimų teks gerai paieškoti.

Lietuvoje viskas kitaip. Lietuvos viešoje erdvėje apsimėtyti patyčių kumelšūdžiais tapo labai madinga.

Kuo dažniau ir kuo gausiau pasimėtai, tuo kietesnis esi. Lietuvoje ekstremaliu pavidalu patyčias eteryje propaguoja humoristas, laidų vedėjas A.

Ramanauskas, ties pavojinga patyčių riba neretai balansuoja A. Račas, R.

Valatka, A. Užkalnis, R.

Janutienė ir kiti Lietuvos medijose įsitvirtinę grandai. Viešoje erdvėje tyčiojamasi netgi iš šalies vadovų fizinių savybių.

Patyčių objektu yra tapusi trumpam užsikirtusi Graužinienės vieša kalba, kažkam kliūva premjero akiniai... Maža kada žmogui dėl nuovargio, jaudinimosi ar ligos trumpam gali užskirsti kalba, tai neturėtų patapti patyčių objektų.

Su žmogaus fizinėmis savybėmis, kad ir su regėjimu, susiję dalykai niekaip neturėtų tapti pretekstu viešoms patyčioms. Artėjant Grybauskaitės galimybei kandidatuoti ir būti perrinktai antrajai kadencijai, brutalių ir sistemingų viešų patyčių objektu buvo bandoma paversti šalies Prezidentę.

Išskirtinių nuopelnų humanizmo ir džentelmeniškumo idealams čia turėjo žurnalistas A. Vinokuras.

Kai susiduriama su brutaliomis patyčiomis medijose, žiniasklaidos profesinė etika ir elgesio savireguliacija Lietuvoje kažkodėl nesuveikia. Elitas tyčiojasi iš elito. Kas tai? Lietuvos elito padugnės ar padugnių elitas? O ką bekalbėti apie eilinį žmogelį, smulkų valdininkėlį, kuris už tikras ar tariamas nuodėmes bet kurią akimirką gali būti paskandintas patyčių srutose.

Pastaruoju metu man tenka giliau tyrinėti vaiko ir mokyklos saugumą. Lietuvos mokyklose dar nešaudoma, nesipjaustoma, nesinarkotizuojama, nežaginama, stipriau nepasireiškia paauglių vandalizmas.

Nuo to kenčia daugelio kitų šalių mokyklos ir vaikai. Jei kalbame apie vaiko ir mokyklos saugumą, tai Lietuvos kultūrinė specifika yra patyčių skaudulys.

Lietuvos mokyklą ir paauglių gyvenimo būdą nuo kitų šalių ir kultūrų visų pirma skiria masiškai išplitę brutalios patyčios. Su problema sunkiai sekasi tvarkytis, ji gilėja ir plinta.

Mokykla paskelbia „savaitės be patyčių“ akciją ir tai paprastai tampa pretekstu dar labiau tyčiotis...

Žiniasklaida, medijos šiandien yra visų galingiausia socializacijos instancija. Kodėl brutaliai neturėtų tyčiotis mūsų vaikai, jei nuolat tyčiojamasi medijose, jei ciniškai ir rafinuotai tyčiojasi mūsų žurnalistikos grandai?

Kažkas iš mūsų taip pat peršoks 80 metų ribą. Kaip su mumis elgsis užaugę mūsų vaikai, perėję brutalių patyčių socializacijos modelį?

Žiniasklaidos, medijų dėka viešas tyčiojimasis Lietuvoje jau patapo gero elgesio etalonu, saviraiškos būdu, savo tapatybės ir įvaizdžio konstravimo instrumentu, asmeninės galios ir įtakos demonstravimo forma. Kas visų baisiausia, kad jokie moralinės ar profesinės savireguliacijos instrumentai čia neveikia, Lietuvos visuomenė ritasi į dehumanizacijos tarpeklį, tačiau jokių stabdžių nėra.

Galėtume teigti, kad VU Žurnalistikos fakulteto dekanas, profesorius Vaišnys yra išskirtines socialines pozicijas užimantis veikėjas ir įtakingas socializacijos agentas. Jis yra pavyzdys abiturientams, svajojantiems apie žurnalisto profesiją, taip pat savo studentams ir jauniems mokslininkams bei dėstytojams.

Iškiliausias socializacijos tyrimų klasikas A. Bandura įrodė, kad geriausias auklėjimo metodas yra pavyzdys: „daryk, kaip aš; būk toks, kaip aš“.

Maža kas iš elito atstovų Lietuvoje kuo brutaliausiai tyčiojasi. Visgi manyčiau, kad Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams yra būdingas gerokai atsakingesnis, subtilesnis požiūris į patyčias bei diskriminaciją, taikomas jautresnis moralinis standartas.

Taip yra todėl, jog minėtų mokslų atstovai giliau nei kiti supranta, kas yra diskriminacija, stigmatizacija, stereotipų įtvirtinimas ir patyčios, supranta šių reiškinių žalą ne tik konkrečiai aukai, bet ir visai visuomenei. Inicijuodamas brutalų patyčių išpuolį prie savo pagyvenusį kolegą A.

Vaišnys pažeidė ne tik bendražmogišką moralę, bet korporatyvinę konkrečios profesinės grupės moralę bei elgesio kodą.

Daugelis prisimename epizodą, kuomet VU dėstytoja įžeidė neįgalų studentą. Ji buvo atleista tą pačią akimirką, kai tik apie apgailėtinas faktas buvo plačiau paviešintas.

Rektoriumi, kuris inicijavo ir pasirašė atleidimą, anuomet buvo Rolandas Pavilionis. Deja, riterių, džentelmenų ir tikrų inteligentų laikai Lietuvoje regis jau negrįžtamai praėjo.

O gal visgi nepraėjo? Kaip ten bebūtų, dabar turime unikalią galimybę stebėti, kaip ir kokiu lygmeniu socialiai ir doroviškai susiremontuos išpuolis prieš A.

Čekuolį? Gal autoritetingą žodį tars Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba?

Ar suveiks žurnalistų profesinės etikos savireguliacijos mechanizmai? Kaip reaguos mokslininkų bendruomenė?

Ar bus inicijuotas svarstymas universiteto etikos kolegijoje? Kokių veiksmų imsis universiteto administracija?

Pagaliau, ką darys pats paklydėlis? Juk krikščioniškame krašte nuoširdi atgaila yra giliai prasmingas ritualas.

Šios istorijos tęsinys tampa iškalbingu socialiniu indikatoriumi, kuris parodys, kiek dar liko mūsų visuomenėje humanizmo ir moralės.

Naujausi

Juodojoje jūroje dronais atakuoti du Turkijos bendrovių laivaiPasaulis · 2026-08-04Seutos krizė apnuogino Lietuvos dviveidiškumąPolitika · 2026-08-04Ukraina iki žiemos nepradės gaminti „Patriot“ raketųPasaulis · 2026-08-04Valerijus Zalužnas laidoja Ukrainos kelią į NATO – Lietuva su tuo nesitaikstysPasaulis · 2026-08-04