Keturios tezės dėl artimiausios lietuvių tautos politinės ateities(14)

tai kad tos tautos praktiškai jau nėra :))) - yra tokia sąlyginė socialinė - politinė formacija, kažkiek suklijuota rusofobijos ir patrydiotizmo klijukais :)) - visas “lietuviškumas“ pasireiškia tik kalba, susireikšminimu ir kliedesiais apie “super“ istoriją :))))

Būtų gerai, jei ta 1/10 tautos dar būtų ir vieninga. Deja, net šiomis ekstremaliomis aplinkybėmis taip ir neatsirado lyderis, sugebąs vesti tą 1/10-ją reikiama linkme.

Jus vis apie omnikratija... :))) Nebus jokiu investiciju, kaip ju nebuvo ir nera iki siol. Bet tiek to, pakalbesim apie omnikratija - Sakysim, nors neaisku is kur ir kokiu budu, ji atsirado. Kokie jos pirmi zingsniai, taip sakant - step by step?

Trys “įkale” padlos konservatoriai!

Labai panašei laikosi isikabinusios.......,Kaip tas “afganu rinktines futbolininkas “už US lektuvo važiuokles.

Dėl ketvirtosios tezės. Noras neutralizuoti Šaiką yra geras ir pasiekiamas, tik galima būtų diskutuoti, kokie uždaviniai ir priemonės leistų greičiausiai pasiekti šį tikslą. Diskusijos greičiausiai būtų bergždžios, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Tuo tarpu ne diskutuojant, bet ieškant sprendimų Kolektyvinio intelekto aplinkoje, reikalas judėtų į priekį šviesos greičiu. Neverta dabar spėlioti, ar lietuvių tauta ateityje „klestės“, ar ne. Aš manau, kad klestės, nes tam yra visos prielaidos. O kad turėtume su kažkuo „derėtis dėl geresnių sąlygų lietuvių tautai“, tai net neabejoju, kad tokio reikalo visai nėra.

Mano nuomone - lietuviu Tauta neturi jokios konkrecios politines ateities. Kur "vejas papus", ten ir nunes.

Dėl antrosios tezės. (6-tas komentaras buvo skirtas trečiai tezei. ) Nereikėtų priekaištauti, kad didžioji tautos dalis yra pasyvi ir gal ne taip, kaip reikia, suvokia nacionalinius interesus. Jau esu minėjusi, kad užtenka, jog apie 6% visuomenės būtų aktyvūs valstybės politikos formuotojai. Žmonės gyvena savo gyvenimus, augina vaikus, dirba darbus, etc.. Tai ir yra svarbiausias nacionalinis interesas — išlikti. Daugelį iniciatyvų žmonės nelaiko svarbiomis. Be to, jie nusivylę politikais, net ir tais, kurie tik ketina eiti į valdžią. Sunku pasakyti, ar neįvykęs „Žemės referendumas“ kažką pakeitė Lietuvos gyvenime, ir greičiau tai ne V. Landsbergio antiagitacijos rezultatas ir ne „gerai“ parinkta referendumo data. Gali būti, kad pasyvumo priežastis buvo ES viršūnių pozicija šiuo klausimu. Dėl to ir dabartinio referendumo iniciatyva man atrodo gerai neapgalvota. Aš buvau didelė ankstesnių iniciatyvų entuziastė, bet tai nereiškia, kad turiu įsikibti į savo praeitį, o ji į mane taip, kad negalėčiau žiūrėti į ateitį atviromis akimis.

Dėl antrosios tezės. Nežinau, kas yra tautos „vidinės pastangos“, bet laikai yra stipriai pasikeitę, tad ir naujų gerų galimybių bei priemonių atsirado pakankamai daug. Kalbant apie omnikratiją, ji yra atvira intelektui, todėl sprendimus Lietuvai galės siūlyti visas pasaulis, kaip ir investicijas į projektus. Tačiau pasirinkti, kuris sprendimas iš didesnio ar mažesnio pasiūlymų sąrašo yra galutinis, omnikratijoje galės tik lietuviai. Šie du etapai (sprendimų siūlymas ir sprendimo pasirinkimas) reikalingi ne šiaip sau. Jei jų nebūtų, omnikratija paprasčiausiai neveiktų. Proto ir dvasios atskyrimas yra socialinė inovacija, kuri galima tik atsiradus internetui ir ant jo pastatytam kolektyviniam intelektui. Nei prieš 250, nei prieš 50 metų interneto, kaip žinome, dar nebuvo.

Dėl pirmosios tezės. Akademinė bendruomenė yra stipriai priklausanti nuo valdžios, tačiau jos potencialas yra milžiniškas. Esu sutikusi daugybę nuostabių, kompetentingų žmonių, vienok jų finansinė priklausomybė juos nubloškia į beprasmius darbus. Tarybiniais laikais tokio masto spaudimo mokslininkams nebuvo. Negalėčiau jų vadinti dvasios vergais, kurie „[... ] šiandien gali būti šalininku, o rytoj – spardančiu savo stabą maištininku [... ]“ ir manau, kad omnikratija leis jiems labai greitai atsitiesti. Kalbant apie St. Šalkauskį, A. Maceiną ar L. Donskį, reikėtų pastebėti jų didžiulį dvasinį ir intelektinį potencialą, kurio taip ir nepavyko paversti kuriančia jėga. Potencialas nusėdo straipsniuose, knygose, pasisakymuose, tačiau neišjudino visuomenės kūrybinių galių. Kodėl? Todėl, kad jie propagavo nors ir reikšmingus, bet vis tik asmeninius mentalinius tikrovės modelius, kurie kažkuriomis briaunomis sutapo, bet kitomis kirtosi su kitų asmenybių mentaliniais modeliais. Susikirtimo vietose atsirandanti trintis stabdo konsolidaciją ir kryptingus veiksmus. Be to, dar ir asmeniškumai, ir šališkumas. Taip yra, tokia ta mūsų socialinė tikrovė. Kolektyvinio intelekto aplinka nuima šį prakeiksmą visiems laikams. Todėl nereikėtų nusiteikti desperatiškai, jei ir turėtume vieną labiausiai antinacionalinių „elitų“ Vidurio ir Rytų Europoje. Kaip bebūtų, svarbu tai, kad turime įrankį, su kuriuo galime pajudėti iš bet kokios pradinės situacijos.

pataisysiu pries Doleri atsiklaupe lietuvos naikintojai,o valstybes iskamsa pasidare po euro ivedimo,todel lenkai priesinasi,,europietiskom vertybem,,

Padėti ligoniui, kuris nenori pasveikti, neįmanoma.

Nelabai turiu iliuzijų dėl ateities. Nes susinaikinimo tendenciją generuoja net ne fiziniai procesai, kurie tėra ilgalaikių tendnecijų rezultatas, o tų procesų ištakos mentaliniame lygmenyje. Nes daugeliui taip patogiau gyventi ir nemąstyti apie tai, kokie pasirinkimai realiai formuoja Rytojų. Čiuožti su vėjeliu žemyn, yra gerokai lengviau nei bandyti įlipti į nesibaigiantį skardį. Todėl viskas šiandien vyksta taip, kaip ir turėtų vykti. Jei būtų kitaip, pasaulinio jovalo organizatoriai neturėtų nei mažiausios galimybės pasiekti savo tikslų. O kaip viska vyksta iš tikrųjų, mato kiekvienas adekvatų protą išlaikęs individas...

Lietuvos elite daug fašistų. Lietuvos elitas nevertina tautinių vertybių. Lietuvos elito savarankiškumas dingo kai atsiklaupė prieš Vatikaną.