Kaip krito virtualusis talibanas prieš savivaldos rinkimus(12)

Šiek tiek galbūt simptomiška, kad pirmas blogo įrašas pradėtas kovo 11-ąją dar ir žmogaus, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido Kaune, Kovo 11-osios gatvėj, bet, regis, tam pribrendo laikas ir aš tuo asmeniškai labai džiaugiuosi, kad ir kaip ilgai/trumpai šitai tęsis.

Liberoblio dienos epistemologija:

Marozas – kultūriškai ir intelektualiai atsilikęs žmogus. Gali būti tiesiog dar pereinantis brandos etapą, todėl dėl to nekritikuotinas, gali būti įstrigęs socialiai pažeidžiamų žmonių rate, todėl iš esmės perimantis tą neįtikėtinai skurdžią kultūrą, kuri manifestuojasi visose gyvenimo plotmėse.

Chebra – uždara grupė bestuburių žmonių, kuriuos vienyja kolektyvinio saugumo jausmas. Kai kritikuojamas vienas – tai kritikuojami visi.

Viskas šioje grupėje yra bendra – mintys bendros, idėjos bendros, smegenys bendros. Dažniausiai turi vieną ar kelis lyderius, kadangi tarpusavyje kalbėtis būtų sudėtinga dėl poreikio sumaišyti su žemėm oponentą ir neigimo egzistuojant individui.

Visi likę nariai atlieka paštininkų vaidmenį – jų tikslas yra užtikrinti, kad visi jų rajone ar bendruomenėje žinotų, ką sako chebra ir kuo efektyviau bet kokiais būdais naikinti nesutinkančius taip plečiant bendruomenės įtakos ribas ir užtikrinant jos išlikimą. Įtakingiausios tokios grupės gali turėti ir politinį stogą, pvz savivaldybėj ar seime.

O kalbant apie gana dėsningus laikotarpius, tai turbūt niekada nebūtų įvykę, jeigu nebūčiau patikėjęs, jog internetai tapo šiek tiek atviresni pluralizmui. Tie, kurie, kaip ir aš, verdat facebook’e turbūt jau kuris laikas pastebėjot, kad įvyko tam tikras poslinkis ar lūžis ir tam tikras dešiniųjų tandemas, susidedantis pagrinde iš Algio Ramanausko, Andriaus Užkalnio ir Audriaus Bačiulio kaip tikra AAA batareika pradėjo pergyventi savo naudingumą.

Pradėsiu nuo to, kad buvo laikas, kai džiaugiausi visais šitais asmenimis. Išimtis tik, ko gero, buvo A.

Ramanauskas, kurio humoras man visada atrodė primityvus ir apgailėtinas – didele dalimi dėl to, kad augau gi vaikystėj tarp visokių marozų ir mergaičių, o Ramanauskas visada labiausiai atstovavo tą marozinę kultūrą ir visos kultūrinės nuorodos visada būdavo būtent į tą marozišką kultūrą. Vienas turbūt liūdniausių momentų iš mokyklos laikų, tai kai perėjus į Gimnaziją, kur patyriau kultūrinį šoką pamatęs intelekto lygį tarp paauglių atėjęs iš tipinės (ir netgi tarp tipinių vienos prasčiausių) vidurinės Kauno mokyklos, vieną dieną išgirdau vaikus rėkaujančius „kas ravi šieną?“

- tai tiek imbiciliška, kiek ir infantiliška – tiek humoro, tiek ir turinio prasme, ar bent jau taip atrodė jau tada, būnant vos 16-os. Nesupraskit klaidingai, humoras, kaip ir menas plačiąja prasme – yra baisiai asmeniškas dalykas, bet mano santykis su tuo visada buvo kritiškas.

Gali mėginti gintis, kad net ir koks „Radioshow“ pasiūlo tam tikrą socialinės kritikos pasažą mūsų baisiausiai nuskurusiai politinei realybėj, bet tiesa išlieka labai paprasta – visi kada nors žiūrėję tą „Radioshow“ labiau juokėsi iš tualetinio popieriaus laiškų, Albino gargaliavimo, visokių rebeliškų „blet“ ir „nachui“, bei to keisto disonanso, kurį sukurdavo vien jau tokia leksika Lietuvos grietinėlės kontekste.

Kitaip tariant, net ir nemėgstančiam Brazausko ar Landsbergio socialiai skurdžiam individui yra visiškai intrinziškas supratimas, kad jiems išdygus prieš jų veidą – jis niekada jų negalėtų „pasiųsti nachui“. Ir kad ir kiek mes apologetikos čia beprirašytume jau pačiam Ramanausko kūrybos turiniui, esmė išlieka ta pati – jie taiko tiek į išsilavinusio žmogaus vidinį marozą , tiek būtent į marozų kultūrą apskritai, skirtumas tik toks, kad vieniems tai – uždraustas vaisius dėl etikos ir moralės apribojimų, o kitiems – tai uždraustas vaisius dėl gyvenimiškos realybės, kur dėl savo paties kvailumo jie paprasčiausiai visą gyvenimą bus įsprausti į socialinį ratą, kurio kolektyvinis mentalinis pajėgumas kokį pusantro karto pranoksta babuinų bandą, tik pastarieji dar ir turi gerokai labiau išlavintus kooperacijos įgūdžius.

Ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl A. Ramanauskas gana sėkmingai sugebėjo pasiekti tą mistinį paprastą žmogų yra ta, kad jam jis iki kaulų smegenų pažįstamas, pažįstamas taip, kaip veidrodžio atspindys, nes jame jis būtent ir mato tokį patį mistinį paprastą žmogų.

Panašiai buvo ir su Andrium Užkalniu. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl toks žmogus kaip jis mums buvo reikalingas, tai jo sugebėjimas nachališku rašymo stiliumi, t.

y. forma pasiekti tuos socialinius ratus, kurių šiaip jau per konstruktyvų dialogą pasiekti yra beveik neįmanoma.

Taip pat aktyviau mobilizuoti demografijas, kurios dar kultūriškai tik pereidinėja tam tikrą minimalų brandos etapą – kaip antai didelė dalis dar neturinčių balso teisės. Pridėjus jo kritiką sovietmečio nostalgijai – tai ginčyčiausi, kad jis padarė neįtikėtinai nuostabų darbą, tačiau čia iškilo kita problema, kuri išryškėjo jau pačioje pradžioje, tai chebros mentalitetas.

Yra labai sunku rašyti ne tik marozams, nes tada Tu privalai pateikti tam tikrą turinį. bet čia iškyla pagunda daryti tai, ką marozas daro geriausiai – kompensuoti turinio kokybės stoka savo chebra ir dar didesniu nachališkumu .

Taip, laikui bėgant, ir įvyko, ir ėmė vykti vis dažniau ir dažniau. Šita prasme A.

Užkalnis dar buvo kiek protingesnis už savo kolegas, nes jis niekada nesistengė ginti, jog tai, ką jis rašo – neturi absoliučiai jokios vertės turinio prasme. Jis niekada nebandė eiti į dialogą su manančiais kitaip arba apskritai gebančiais manyti – jis juos blokavo, naikino, ant jų siundė savo chebrą tam, kad būtų išsaugotas autoritetas.

Bėda save pastačius į tokią poziciją, kai palaikymo prasme Tu remiesi į žmones, kuriems giliai nusispjaut, kad A. Užkalnis nežiūrėjo JAV Prezidentų debatų, tačiau visvien parašė vis�� straipsnį apie tai pažiūrėjęs vieną ištrauktą iš konteksto Obamos citatą DailyMail, yra ta, kad taip ribodamas kritiką ir apeliuodamas į nelabai ką suprantančius ir nieko neanalizuojančius žmones, Tu greitai iššauksi kritiką iš tų, kurie žino ir supranta daugiau už Tave.

Ir po vieną Tu juos gali sodinti žemyn, tačiau laikui bėgant vienas po vieno žmonėms ims užduoti sau klausimą „kodėl vienas po kito kompetentingi žmonės nesutinka su A. Užkalniu?“

ir taip iš esmės atsiras tam tikra nematoma opozicija.

A. Bačiulis savo ruožtu buvo visai kitoks, nei likusi šitos išsikrovusios batareikos dalis.

Kitaip nei tie du – jis realiai galėjo (ir tikriausiai vis dar gali) pasiūlyti ir kokybišką turinį. Ir nors žmogus (neveltui pasivadinęs Protingas Chamas ) niekada nevengė išsityčioti iš savo oponentų, tai nebuvo taip svarbu, nes net ir jo neapkentę oponentai, negalėjo ginčytis su žmogaus erudicija, ypatingai kalbant apie Lietuvos vidaus reikalus, politines peripetijas ir panašius dalykus.

Kaip ir daugelis mūsų – jis nebuvo nešališkas, nes rodė akivaizdų ir beveik besąlyginį palaikymą konservatoriams, nors ir pastoviai įkišdavo savo narystę Liberalų Sąjungoj kaip neva kokį tai tariamą įrodymą jo liberaliom pažiūrom, tačiau vėlgi – tai nebuvo jokia problema, o daugiau dėsningas rezultatas atsižvelgiant į tai, jog jo mėgstamiausios (ir įžvalgiausios) temos visada buvo Rusijos agresijos ir intervencionizmo klausimais Lietuvoje.

Būtuoju laiku aš apie juos kalbu dėl to, kad jie visi absoliučiai save diskreditavo ir laikui bėgant jų auditorija tik nyks geometrine progresija, nors žinoma, galiu būti ir neteisus. Visi jie save pozicionavo kaip kritinės minties srovę, net jeigu iš jų vienintelis Bačiulis ir sugebėdavo pasiūlyt realaus turinio, tačiau atėjus laikui kritikuoti savus – nėrė į krūmus, užsikasė smėlyje ir vardan savo asmeninių ambicijų ir baimės prieš savo chebrą pasirodyti nekompetentingais marozais , visom keturiom įsispyrę ėmė ginti savo klaidas ir svarbiausia – savo chebrą .

Rasa Juknevičienė savo pasekėjams pasakoja, kad absoliučios daugumos viso pasaulio mokslininkų pastarųjų 20 metų atradimai nublanksta prieš jos asmeninę nuomonę

Vienas akivaizdžiausių tokių momentų buvo Rasos Juknevičienės tiesiog šizofreniškai marginalus pareiškimas. Jūs galite nemėgti žaliųjų, galite kvestionuoti – kiek įtakos iš tiesų klimato kaitai turi žmogus, o kiek tai yra šalutinių virsmų gamtoje efektas, kiek jos turi bezdančios karvės, o kiek – automobiliai ar gamyklos, Jūs taip pat galite nesutikti su kovos su klimato kaita metodais – t.

y. carbon footprint mažinimu apmokęstinant anglies dvideginį, galite sakyti, jog Jums sunku patikėti mokslininkų prognozėmis dėl to, kokią įtaką klimatui tai turės po 50 metų ir daug kitų dalykų, bet Jūs negalite neigti klimato kaitos fakto.

Net ir google tobulindama savo paieškos atrankos kriterijus sukūrė „google vault“ projektą, kuris turėtų padėti žmones apsaugoti bent jau nuo tų puslapių, kuriuose vienareikšmiškai kalbos absurdiškos nesąmonės ir tai klimato kaita yra būtent vienas tų dalykų įtrauktų į šitą faktų rinkinėlį.

Ir, žinoma, du žmonės čia iškart krenta į akis – tai A. Bačiulis ir A. Užkalnis, kurie turbūt bene vieninteliai visoje interneto padangėje tokią poziciją, savaime suprantama, palaikė. Kodėl? Nes Juknevičienė irgi yra prie chebros . Bėda, kad ji yra ne tik prie chebros , tačiau ji yra ir konservatorių rinkimų štabo vadovė.

Bet čia dar ne viskas, tokie dėsningumai ir toliau kilo į paviršių. Konservatorių partijai patyrus vieną fiasko po kitus Vilniaus rinkimuose ir dar priedo turint turbūt geriausią komandą Vilniuje per visą nepriklausomybės istoriją, konservatoriai ir toliau darė tai, ką moka geriausiai – neigė savo klaidas ir puolė visus oponentus. Pirma pažiūrėkime chronologiškai į Vilniaus įvykius:

- Po to, kai Zuokas praktiškai įrodė tiesioginiame eteryje, kad Mantas Adomėnas daug ko nesupranta ir kad melavo dėl Vilniui tenkančios GPM dalies, praktiškai Rasos Juknevičienės iniciatyva nušalinamas nuo kandidatų į merus. Bet nušalinamas jis ne už tai, kad, liaudiškai tariant, pasigaidino , o už tai, kad susitiko su Zuoku tam, kad ateityje išvengtų tokių konfliktų!

Ką tada pamatė visa konservatorių partija ir jos rinkėjai? Kad tai, kaip konservatoriai elgiasi su oponentais – gali nutikti ir jiems patiems, t.

y. būsite diskredituoti, bus sukurptos konspiracijos teorijos ir būsite pašalinti.

Nesvarbu, kokie Jūsų yra ketinimai iš tiesų. Tiesą pasakius, kai kurie partijos kolegos pareikš, kad Jūs esate netinkamas kandidatas dar prieš Jums paaiškinant, kur Jūs buvot ir ką darėt.

- Surengiami butaforiniai kandidato į merus rinkimai Vilniaus skyriuje. Manto Adomėno net nėra tarp kandidatų.

Butaforiniai jie yra todėl, kad jau visi žino, kas turi kandidatuoti – Mykolas Majauskas. Tas pats Majauskas, kuris jau netrukus internete taps humoro mūza ir absoliučiai jokios patirties neturėjimą kompensuos konservatorių partijos įvaizdžio gadinimu nuvažiavęs į Londoną, kur ne vienas lietuvis po to retoriškai klausė – ar kartais kandidatas nebuvo apsinešęs .

Visa jo kampanija buvo gana juokinga, nepaisant to, kad vaikinas iš tiesų galėtų atrodyti gana solidžiai, tačiau neturi absoliučiai jokios patirties, neturi jokių idėjų, o galiausiai viskas baigiasi tuom, kad konservatorių partija nusprendžia, jog iš Majausko reikia palikti tik trafaretą – t. y.

žmogus masiškai pradeda vaikščioti į susitikimus su gerbiamais žmonėmis, pagrinde iš konservatorių partijos, pabrėžiama tai, kad jam kandidatuoti pasiūlė pats V. Landsbergis, net A.

Kubilius parašo keletą ilgiausių paklodžių, kur lyg tarp kitko užsimena, kad M. Majauskas turėjęs kažkada kažkokių idėjų, bet jis pats kažkaip pamiršta tai pasakyti.

Nepaminėjau daugybės dalykų dar čia, bet susumuoti M. Majausko rinkiminės kampanijos kulminaciją galima maždaug taip:

Nusivylusi konservatorių partija aiškina Mykoliu Majauskui, kad jis prastesnis kandidatas į Vilniaus rinkimus, nei žali balvonai

Kai M. Majauskas pradedant MRU debatais praktiškai tapo vien tik simboliškų konservatorių lozungų aidu – pradėjo mėginti kišti Vilniaus skulptūrų temą belekaip ir belekur, į ką niekas nekreipė dėmesio, nes visi tie klausimai jau seniai išsisėmę, keitė facebook’e savo puslapio nuotraukas Ukrainos tematika ir norėjo, kad jį išrinktumėt dėl to, kad jis tiesiog yra konservatorius. Nepasisekė – nepasisekė. Tik čia įvyksta dar vienas fiasko:

Majauskas mokosi iš Bačiulio retorikos vingrybių. Jei nesutinka su Tavim – išvadink leftistine žertva

Žodžiu, visa kampanija, viskas iš esmės yra tragiška, kvaila ir orientuota pagrinde į savą chebrą . Rezultatai atitinkami, Šimašiaus rinkimų rezultatai šauna dar labiau į viršų, nebelieka jokios abejonės, kad net dalis konservatorių rinkėjų balsavo už Šimašių. Kol visa tai įvyko, A. Bačiulis su konservatorių chebra rinkėjus kaltino visokiais įdomiais dalykais nuo aiškinimo, kad Šimašius dirba Zuokui:

Bačiulis pasakoja savo chebrai, kad palaikyti Šimašių reiškia palaikyti Zuoką, nes neišvengiamai Majauskas yra geresnis kandidatas

Iki pasakojimo, ką reikėtų padaryti su liberalais:

Bačiulis mokina savo chebrą, ką galima daryti su vaikais ir byrka, jeigu pastarąją dar matote per savo pilvą

Panašias mintis iš esmės dėstė ir A. Užkalnis, tik jis apeliavo į tokius liberoblius kaip antai šitos grafomaniškos rašliavos autorius:

Greitai užaugo ir nuodingos gėlytės, teikusios tiek vilties, nes visi tikėjosi, kad jos nebus nuodingos. Partijų jaunimas, kuris agituoja per socialinius tinklus, tapo savo pačių parodija.

Ir taip rašo žmogus, kuris atvirai daugybę kartų agitavo už Artūrą Zuoką. Bet agitavo jis neatsitiktinai.

Kaip ir neatsitiktinai Bačiulis kalba apie savo klyną ir liberalus. Kaip ir neatsitiktinai Rasa Juknevičienė „stebisi“ tuo, kad liberalai atsisako paremti A.

Kupčinską, kuris padarė viską, kad meras Mikaitis netektų savo posto Kaune, tačiau jos visiškai nestebina, kai tuo pat metu Anykščių kandidatas į merus S. Obelevičius eina draugauti su Socialdemokratais ir Darbo Partija.

Esu daugybę kartų sakęs, kad politikoje labiausiai netikiu vienu dalyku: sutapimais. Ne pažadais.

Sutapimais. Nes politikoje labai retai būta sutapimų.

Šaltinis: liberoblius.lt

Naujausi

Seutos krizė slopsta, tačiau mieste liko tūkstančiai migrantųPasaulis · 2026-08-03Naujas anekdotas: „mūsų kare“ iš priešo pasigesta atsiprašymoKaras ir taika · 2026-08-03Nausėda visą savaitę dirbs Lietuvai iš MadeirosPolitika · 2026-08-03Seuta tapo perspėjimu visai Europai: Vokietija reikalauja užverti išorinių sienų spragasPasaulis · 2026-08-03