Didžiosios Rusijos Didžioji tragedija ir ... galimybės(31)

Ne – tai ne V. Putinas.

Ir ne keliai. Globalių žmonijos raidos perspektyvų požiūriu, šią pusantro šimto milijonų gyventojų ir ženklios planetos dalies teritorijos šalį ištiko pažangos anemija.

Pasiutęs šuo kelia pavojų sau ir aplinkiniams ne todėl, kad jis blogesnis už kitus šunis, bet todėl, kad jis nesigaudo aplinkoje. Rusija pasimetė pažangos magistralėse – Didžiąją Rusiją ištiko Didžioji tragedija.

Tačiau tai ne vien Rusijos, tai viso pasaulio problema. Rusija – tik silpniausia jos grandis.

Stagnacijos dialektika

Stagnacija – sąstingis, sustojęs augimas. Kalbant apie socialinę bendruomenę – valstybę, sąstingis reiškia sustojusią pažangą, vangų naujovių diegimą, tenkinimąsi esamomis technologijomis ir pasenusiu valdymu.

Dialektikos požiūriu, sąstingis – tai kiekybinis augimas, dėsningai pereinantis į kokybinį augimą – aukštesnę kokybę. Kaitinant vandenį uždarame inde po kurio laiko vanduo užverda ir virsta garais.

Pastariesiems reikia gerokai didesnio tūrio. Indo tūrio nepakanka, todėl jis sprogsta.

Socialinės revoliucijos vyksta uždarose sistemose.

Sąstingis neateina staigiai, jis bręsta dešimtmečius. Štai, Tarybų Sąjungos sąstingis prasidėjo 1961 ir truko tris dešimtmečius.

Sąstingis suskaldo visuomenę ir galų gale lemia kokybinį perėjimą, dažniausiai skaudžiu žmonėms būdu. Klasikinis pavyzdys – subyrėjusi šeštadalį pasaulį užėmusi socialistinė sandrauga.

Vienos šalys eina indo sienelių storinimo keliu – renčia geležines uždangas, įveda diktatūrą, gudrias šnipinėjimo ir saugumo tarnybas. Tačiau pridarius inde skylių revoliucijų galima išvengti žymiai paprasčiau.

Šiandien viena už kita garsiau švilpia daugelis stagnuojančių valstybių. Neišvengė šio likimo ir Lietuva.

Patikimas garų nuleidimas – kiauros valstybės sienos, legali emigracija, politinė demagogija, „laisva pliurpimui“ žiniasklaida ir kt. Gali reikšti nepasitenkinimą kojomis, nuleisdamas garą interneto komentaruose ar balsuodamas beprasmiškuose „naujų galvų“ rinkimuose.

Demagogai nepagrįstai tai pavadina demokratija. Bet sąstingis ir nepasitenkinimas išlieka.

Ir tai yra dabartinio pasaulio nelaimė. Stagnuoja JAV, Europos Sąjunga, Japonija, Rusija ir daugelis kitų šalių.

Laikinai sparčiai augančios šalys, tokios kaip Kinija, džiaugsis tol, kol pasieks stagnuojančių valstybių kokybės lygį.

Kiekvienam – savo augimo problemos

Sąstingis sąstingiui nelygus. Jo pobūdis priklauso nuo pasiekto augimo lygio. Svarbu susigaudyti, koks tas pasiektas lygis, kad galėtum pasirinkti atitinkamą augimo modelį. Nors pasaulyje prikurta daugybė Inovacijų, darnaus vystymosi, laimingumo indeksų, universalaus augimo indekso dar nėra.

Neseniai pavyko nustatyti, kad Pasaulis vystosi pereidamas Techninio, Ekonominio, Žaliojo, Darnaus ir Išmaniojo augimo pakopas. Skirtingose augimo pakopose besikabarodamos valstybės nelabai susikalba tarpusavyje.

Jeigu Rusijai svarbus ekonomikos augimas – noras kam nors parduoti savo kuro išteklius, tai lietuviai trokšta didesnių algų socialiniam saugumui užtikrinti. Jeigu Vokietija siekia žaliojo augimo, tai Australija rūpinasi darniuoju vystymusi.

Suomiai ir Estai jau žengia išmaniojo augimo keliu. Lyginti skirtingose augimo pakopose besirandančias valstybes tarpusavyje nėra labai protinga.

Reikia identifikuoti augimo pakopą ir spręsti jai būdingas valstybės problemas.

Rusijos augimo ypatumai

Sena istorinė išmintis apie Rusijos augimo problemas bylojo – „Duraki i dorogi“ (Kvailiai ir keliai). Dabar gi šios Didžiąją besivadinančios šalies augimo problema – DEGINANTI ENERGETIKA.

Turėdama daug anglių, naftos, dujų ir branduolinio kuro išteklių Rusija neįsivaizduoja savo ateities be šių išteklių eksporto ir naudojimo vidaus reikmėms. Dabar pasaulis baigia susigaudyti, kad deginimas – tai jau praeities technologija.

Dėl deginimo kyla klimato kaita ir žalojama žmonių sveikata bei trumpinama jų visaverčio gyvenimo trukmė. Jeigu nebemiršti iš bado, neišvengiamai susimastysi apie sveikatą ir saugumą.

Tada teks gesinti ugnį.

2015 metais 195 pasaulio šalys susitarė liautis deginti iškastinį kurą iki 2050 metų. Nors ir Rusija pasirašė šį susitarimą, tačiau dar nesuprato, kad privalės perorientuoti visą savo energetiką į nedeginančią.

Pastarąją sudaro tik – vėjo, saulės, išmaniųjų namų ir elektromobilių energetika. Nors vėjo ir saulės Rusijoje pakanka, tačiau šioje šalyje nesiseka pasigaminti patikimų automobilių.

O ką jau kalbėti apie vėjo elektrines, kurios privalo patikimai veikti 25-30 metų.

V.Putinas – ateivis iš praeities

Vis intensyviau žaliuojančiame pasaulyje Rusijos katilas gerokai įkaito ir bauginančiai šnypščia. Bandymai surasti kuro pirkėjus užsienyje peržengia įprastines rinkodaros priemones.

Tuo tikslu vis plačiau panaudojamos politinio spaudimo, skaldymo, slaptųjų tarnybų ir kibernetinės įtakos priemonės. Akiplėšiškumo nepristigo pabandžius įtakoti rinkimų rezultatus tokiose galingose pasaulio valstybėse kaip JAV ir Vokietija.

Deginimo propagandai skiriamos milžiniškos lėšos. Tačiau viskas bergždžiai – pažangos upės į kalną nepasuksi.

Deginanti energetika yra pasmerkta. Ir jeigu Rusija ir pasaulis trokšta gerovės, rusai privalo išmokti statyti vėjo ir saulės elektrines, išmaniuosius namus ir gaminti elektromobilius.

(Čia galite ir nusišypsoti)

Vladimiro Putino, Rusijos ir pasaulio problema yra ta, kad ši autokratinio tipo į fizikinius sprendimus orientuota asmenybė atėjo į šį pasaulį pavėlavusi pusę tūkstantmečio. Jis būtų labai tikęs kariauti su Čingis Chanu, o gal net ir su Aleksandru Makedoniečiu. Metodai tie patys – jėga užkariauti svetimas žemes ir primesti savo valia kitoms tautoms.

Deja, tokio tipo asmenybės atsiradimas šiuolaikiniame pasaulyje, kada atsisakyta mirties bausmės, nebetoleruojamos fizinės bausmės vaikams, ir net gyvūnų žudymas pripažintas nusikalstama veikla, sukėlė nesupratimo šoką. Ne tik eiliniai piliečiai, bet ir valstybių lyderiai nebuvo pasirengę tokiam susitikimui.

Pažangus pasaulis jau atsisakė ginklavimosi varžybų ir įrašė šaltąjį karą į istorijos vadovėlius. Tačiau buvęs KGB karininkas ištraukė primirštą branduolinį ginklą ir ėmė juo grasinti pasauliui.

Taikos epochos žmonės natūraliai pasimetė. Mėginimai patikrinti, ar beveikia užmiršti sandėliuose tankai ir tarpžemyninės raketos, lėmė vien nusivylimą.

Tarsi užpulti Tado Blindos ponai ėmėsi krapštyti pinigų ginklavimuisi ir kariuomenėms telkti. Bet veltui, iškilo problema įtikinti jauną karį žudyti kitą tokį pat jaunuolį vien už tai, kad jis dėvi priešiškos šalies kario uniformą.

Aiškėja, kad esame subrendę kitokiems sprendimams.

Rusijos katilo skylių kaišymas

Po Gruzijos žemių užgrobimo, civilizuotas pasaulis nesugebėjo susigaudyti, kas čia nutiko. Apsieita naujai sukurtų socialinių darinių nepripažinimu. Krymo ir Rytų Ukrainos žemių aneksija, bei prasidėjęs pilietinis karas paskatino mandagius vakariečius apsunkinti Rusijos stagnaciją. Tiesmukas įsitraukimas į grumtynes su gatvėje užpuolusiu chuliganu gražiai atrodo filmuose ir paauglių merginų akivaizdoje.

Įvestomis sankcijomis ir ribojimais buvo siekiama užkamšyti Rusijos šnypščiančio katilo skyles, kad jis greičiau sprogtų. Nepadėjo.

Europos Sąjunga pristigo istorinės atminties ir strateginės išminties. Ko norėti, juk Europos tarybai tuo metu pirmininkavo beišlipanti iš deginimo kultūros Lietuva?

Tačiau aukštesnė civilizacija neturi stoti į kovą su žemesne civilizacijos jos primestomis kovos priemonėmis. Pirmiausiai, aukštesnė civilizacija suteikia daugiau išmanumo, o antra kaltesnis visada yra tas, kuris manosi esąs išmintingesnis.

Todėl Vakarų pasaulis privalo surasti kitus būdus kaip padėti besipučiančiam Rusijos katilui.

Kvailys kuria priešus, o išmintingas daro priešus draugais

„Mąstykime globaliai, veikime lokaliai“. Ši Romos klubo išmintis kaip niekada gali padėti dabartiniu metu sustabdyti grįžimą į šaltojo karo laikus.

Grįžkime šešis dešimtmečius atgal ir prisiminkime, kuriuo tikslu buvo kuriama Europos Sąjunga. Ši tauri bendrija buvo sukurta siekiant išvengti naujų karinių konfliktų nesantaikos krečiamoje Europoje.

Eurointegracija – tai taikos zonos plėtimas, siekiant vis didesnę teritoriją apsaugoti nuo karinių konfliktų. Šis procesas sėkmingai vyko pastaruosius du dešimtmečius į Rytus, kurio eigoje bendrijos narių skaičius išaugo iki 28.

Buvo nuosekliai dirbama su sekančiomis ES šalimis kandidatėmis Gruzija ir Turkija. Dar prieš penketą metų buvo galima girdėti, kad Baltarusija ir Rusija galėtų gauti namų užduotis pasirengimui prisijungti prie ES.

Kuo platesnė ES, tuo platesnė taikos zona. Žiūrėk, taip galima netrukus ir visą planetą aprėpti taikia beginkle darnaus vystymosi kultūra.

Štai čia žmonių civilizacija ir pristigo išminties. Nesėkminga eurointegracija lėmė karinius konfliktus ir pasaulio sugrįžimą į šaltojo karo laikus.

Tegul istorikai išsiaiškins, kas čia ir ką netinkamo padarė. Dabar svarbiausia rasti tolesnius teisingus sprendimus.

Svarbu tai, kad Europos Sąjungos ateitis taip pat neįsivaizduojama be tolesnės taikios integracijos. Dalyvaudamas Europos demokratizacijos judėkime DiEM25, ES globalios taikos strategijos projekte pasiūliau iš naujo įvertinti taikios eurointegracijos prioritetus ir įrankius.

To reikia ES šalims ir pasauliui. Jungtinėms tautoms nusprendus uždrausti branduolinį ginklą, reikia toliau siekti plėsti taikos zoną, kad visai atsisakyti ginkluotų konfliktų ir ginklų apskritai.

Kas norėtų matyti Baltarusiją ir Rusiją Europos Sąjungoje?

Kol kas šis klausimas skamba drastiškai. Žinoma, kas puls neigti ir priešintis net tokiam mintiniam eksperimentui.

Tačiau pasigilinę, rasime daugiau pliusų, negu minusų. Taika ir bendradarbiavimas naudingi abiem pusėm.

Europai ir pasauliui svarbiausia – šaltojo karo pabaiga. Antra – ketvirtadalis pasaulio be karo.

Trečia – Europa sutaupo 2% BVP, kuriuos galime nukreipti darniam vystymuisi. Rusijai ir Baltarusijai svarbiausia – perėjimas prie žaliojo augimo, gavus priėjimą prie žaliųjų technologijų.

Beprasmiškos išlaidos ginklavimuisi galėtų būti nukreiptos darnaus vystymosi kultūrai įsisavinti, švietimui.

Neabejoju, kad surengtos Baltarusijos ir Rusijos gyventojų apklausos parodytų jų troškimą keliauti po Europą be vizų ir naudotis civilizuoto pasaulio galimybėmis. Vėjo ir saulės energetikos, išmaniųjų namų ir elektromobilių įrangos gamintojai atvers sau didžiulę Rytų rinką anksčiau, nei ją užsiims Kinijos, Japonijos bei Pietų Korėjos pažangiųjų technologijų įrangos tiekėjai.

Prarastų aktualumą Ukrainos ir Rusijos, bei Rusijos ir Gruzijos žemių konfliktai, kadangi ES jie būtų taikiai sureguliuoti esamais regionų plėtros principais. Bene daugiausiai laimėtų Lietuva. Būtų sustabdytos Astravo atominės elektrinės statybos. Karaliaučius taptų laisva ekonomine zona. Lietuvos iniciatyva čia pelnytų neregėtą šlovę.

Sunku įsivaizduoti, kam būtų nepriimtina tokia šauni galimybė ir šansas viso pasaulio žmonėms? Gal kokiam viena kitam nesusipratėliui. Tikiu, kad pažanga ir sveikas protas anksčiau ar vėliau nugalės.

Plačiau apie ES Globalios taikos strategiją galima paskaityti moksliniame straipsnyje anglų kalba.

Naujausi

Seutos gyventojai po migrantų antplūdžio saugo namus lazdomis: „Taip ginu savo būstą“Pasaulis · 2026-08-03Gazoje smūgiai nesiliauja – Donald Trump paskelbtas proveržis stringaPasaulis · 2026-08-02Teroro aktas Maskvos centre: prie restorano sprogus bombai žuvo trys žmonėsPasaulis · 2026-08-02Lietuva ir dar 21 ES valstybė nepakęs Ispanijos migracijos politikos: reikalauja skubaus pasitarimoPolitika · 2026-08-02