Bijokime valdžios melo, kaip velnias kryžiaus(17)

Kas nutiko šią savaitę Prancūzijoje? Ir tebevyksta. Ne tik Prancūzijoje.

Kažkas ne taip. Vieniem viskas aišku – teroristai, ir šiuo žodžiu pasakyta viskas. Kiti spektaklio scenoje sako – demokratija! Ir viskas – mes teisūs! Teroristai nušauti – ir viskas aišku! Visi vieningi. Ir jokio noro bent pradėti tarpusavyje kalbėtis.

Kas įvyko? Ar nepastebėjote, kad vieni lygesni už kitus? Ir tik dėl to, kad jų rankose valdžios svertai. Pabandė tą patį pasakyti ar gatvėse pademonstruoti tie, kuriems valdžia nenori leisti būti lygiais – jiems valdžia uždraudė daryti tai, ką vienybę vaidinanti valdžia pati daro! Europoje jau atvirai demonstruojamas ne tik valdžios „teisingumo“, bet ir nuomonės monopolis.

Kas kalčiausias dėl šių aukų? Visų pirma, Prancūzijos valdžia. Kodėl?

Tiesiog atkreipkime dėmesį į keltą faktų.

Pirma. Ar Prancūzijos valdžia nežino savo šalies įstatymų, ar Prancūzijos įstatymuose nenumatyta atsakomybė už metų metais vykdytą tyčiojimąsi iš tikėjimo?

Ar ne Prancūzijos valdžia netiesiogiai, o gal ir tiesiogiai leido išprovokuoti ar kitais būdais nukreipti į „Charlie Hebdo“ redakciją ginkluotus ir motyvuotus žudikus, kuriuos ateiti ir tai padaryti viešai kvietė pati redakcija? Juk iškart paskelbta, kad valdžia bent dvejus metus žinojo, kad jie yra Jemene apmokyti teroristai, kuriems net uždrausta skraidyti lėktuvais!

Norite įtikinti, kad Prancūzijos spec. tarnybos beraštės?

Neįtikinsite!

Antra. Tik po įvykių paskelbta, kad prieš du mėnesius brolių-žudikų kaimynei pasirodė įtartina, jog broliai-kaimynai tyliai gyvena. Dėl tos „labai svarbios“ priežasties kaimynė nusisamdė santechniką, kuris išlaužė šių jos kaimynų namo duris, ir abu įėję į vidų, rado didžiulį ginklų arsenalą! Tik bėda, kad broliai grįžo namo ir įsilaužėlius užtiko savo namuose. Prigrasino tylėti.

Ar daug statistinių piliečių įtikino ši „pasakėlė“? Gal jau Prancūzijos policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl kaimynės ir jos samdyto santechniko įsilaužimo pas brolius ar nepranešimą apie nelegalų ginklų arsenalą? Manau, kad ne – tikriausiai „skatina“ piliečių sąmoningumą „kovoti“ su teroristais. Vieno „statistinio vieneto“ – manęs – jie neįtikino. Iki kokio intelekto lygio „numokytas“ statistinis euro pilietis!?

Trečia. Mums aiškina, kad brolių-teroristų bendrininko, sulaikiusio parduotuvėje įkaitus, draugė, apsimetusi įkaite, pabėgo iš košerinės parduotuvės.

Tikite ir tuo? Gal būt ir pabėgo, tačiau iš kur Prancūzijos policija ar spec.

struktūros žino „nežinomo“ teroristo ir jo draugės pavardes, dar jų nenukovus? Matyt, šie iš anksto , t.

y. prieš įkaitų sulaikymą, jiems pasisakė, kas esą...

O jei juos pažinojo, tai taip „neprofesionaliai“ paleido teroristo draugę, „supainioję“ ją su įkaitėmis? Nereikia mus laikyti visiškais kvailiais!..

Ketvirta. Ar atkreipėte dėmesį, kokia teroristo draugės pavardė?

Boumediene. Ar pagalvojote, kieno tai pavardė?

Houari Boumediene (Hawārī Bū-Madyan) – vienas pagrindinių Alžyro išsilaisvinimo iš Prancūzijos kolonijinio režimo dešimtmečiais trukusio karo vadovų. Nuo 1965 m.

iki 1976 m. – Alžyro Revoliucijos Tarybos pirmininkas, vėliau – gynybos ministras, antrasis nepriklausomo Alžyro Prezidentas (1976 – 1978).

Jo vardu pavadintas sostinės Alžyro tarptautinis aerouostas. Jis – vienas Alžyro išsilaisvinimo kovos simbolių.

Todėl reikia suprasti, kur gali nuvesti tolimesnė įvykių eskalacija.

Tiems, kurie mano, kad Alžyro kolonijino valdymo metu šioje šalyje taip paprastai įaugo prancūzų kalba ir kultūra, priminsiu istorijos puslapius. Antrojo pasaulinio karo metais legendinis generolas de Golis (Charles de Gaulle) pakvietė į metropoljos karių gretas kariauti prieš Vokietiją ir savanorius alžyriečius, o pergalės atveju pažadėjo Alžyrui nepriklausomybę.

Apie 100`000 alžyriečių išvyko į frontą. Sužinoję apie pergalę, alžyriečiai išėjo į gatves švęsti ir tuo pačiu džiaugtis pažadėta nepriklausomybe.

De Golis į tai atsakė šių žmonių sušaudymu ir bombardavimu. Alžyriečių kariuomenės korpusas apie šias žudynes sužinojo grįžęs namo.

Prasidėjo dešimtmečius trukęs išsivadavimo karas.

Pabaigai priminsiu garsiąją sparnuotąją H. Boumediene mintį, ištartą JTO asamblėjoje 1974 m.: „Netruks ateiti diena, kada milijonai žmonių išvyks iš pietų pusrutulio ir persikraustys į šiaurinį. Jie atvyks ne kaip draugai, o kaip nukariautojai. Jų ginklu bus vaikai, mūsų moterų įsčios – mūsų pergalės ginklas“.

Todėl dar ir dar kartą noriu pasakyti, kad karas – tai ne išeitis. Tokia Europa – pasmerkta išnykimui.

Prancūzijoje imigracija vyko dideliais tempais, o globalistinės idėjos ir „demokratija“ ne tik be atsakomybės, bet ir be mąstymo atvėrė Europos savižudybės vartus. Krikščionybės pakeitimas į liberalizmą su visais jo „gražumais“, ištrinant net iš mūsų sąmonės ir de jure šeimos ir jau trinant tautų bei valstybių sąvokas, net bažnyčių tarnams tam nuolankiai pritariant, jau tapo realybe ir Lietuvoje.

Jei atsiranda nepaklusnių, ištobulinti ir „revoliucijų“ metodai. Nežinau, kaip Jums, mielieji, bet man labai nepatiko Ukrainos Prezidento P. Porošenko viešas pareiškimas, kad Ukraina dėl keleivių nesaugumo nutraukia autobusų reisus į Donecką. Ir po kelių dienų sušaudytas vis tik tebevykstantis „nutrauktu maršrutu“ autobusas. Bijau, kad ir šių žudynių nepanorės ištirti.

Laikas ir mums atsipeikėti – karo propaganda paprastai užsiima aršiausi provokatoriai, kuriuos po to okupantas paskiria okupuotos teritorijos valdytojais. O nuosaikius kompromisų ir taikos siekėjus paprastai okupantas sušaudo.

Priminsiu, kad Lietuvos Prezidentei Rusiją pavadinus teroristais, o mums „aiškinantis“, ką tai reiškia lietuviškai, ar išvertus į rusų kalbą, Prezidentė lapkričio mėnesį pateikė Seimui ratifikuoti Euro stabilumo mechanizmą (Lisabonos sutarties papildymą), kurį Seimas spėjo ratifikuoti per rekordiškai trumpą 3 savaičių laiką. Kalėdinė dovana Lietuvai – jos besąlygiškas įsipareigojimas per 7 dienas duoti „vargstančiai“ euro zonai tiek, kiek ši pareikalaus.

Svečias iš Estijos garsus ekonomistas Ivo Raigas šią savaitę atvirai mums pasakė, kokią klaidą mes padarėme, stodami į euro zoną, kad tai mums kainuos labai daug.

Priminsiu, kad tai tas pats svečias – Estijos liaudies fronto vienas steigėjų, kuris iškart po to atvykęs į Vilnių, 1988 m. gegužės 27 d.

Mokslų Akademijos salėje tai paragino daryti ir mus. Po savaitės 1988 m.

birželio 3 d. toje pačioje salėje ir buvo išrinkta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

Naujausi

Juodojoje jūroje dronais atakuoti du Turkijos bendrovių laivaiPasaulis · 2026-08-04Seutos krizė apnuogino Lietuvos dviveidiškumąPolitika · 2026-08-04Ukraina iki žiemos nepradės gaminti „Patriot“ raketųPasaulis · 2026-08-04Valerijus Zalužnas laidoja Ukrainos kelią į NATO – Lietuva su tuo nesitaikstysPasaulis · 2026-08-04