Išsamiame tyrime pripažinta: J. Arafatas tikrai buvo nunuodytas(16)

Taigi tarp Kremliaus ir FST karininko brendo rimtas konfliktas. FST ekspertui vis dažniau ėmė ryškėti tikrieji šiandien Rusijos politiką reguliuojančių vadovų tikslai. Su Ukraina ir Gruzija pykstamasi ne dėl to, kad tai būtų naudinga Rusijai ir jos piliečiams. Su Kijevu ir Tbilisiu kivirčijamasi tik todėl, kad tai naudinga valdžią Rusijoje uzurpavusioms imperinėms jėgoms. Su čečėnais kariaujama ne dėl to, kad tokiu būdu būtų ginami tikrieji rusų interesai, o dėl to, kad tai naudinga ne itin gausioms, bet didelę įtaką iškovojusioms imperinėms grupuotėms. Po ilgų svarstymų ir dvejonių Federalinės saugumo tarnybos karininkas A. Litvinenka nusprendė ginti tikrosios Rusijos interesus. Kremliuje įsitvirtinusius represinių struktūrų atstovus apstulbino FST karininko įžūlumas ir jie sukūrė keršto planą. A. Litvinenka buvo nužudytas rafinuotai, žiauriai. Be kita ko, nunuodijimo operaciją įgyvendinę žudikai mažumėlę suklydo, ir medicinos ekspertams vis dėlto pavyko išsiaiškinti, jog A. Litvinenka mirė būtent nuo radioaktyvaus polonio-210. Jei Kremliaus pasamdyti žudikai nebūtų apsirikę, šiandien visi manytų, jog A. Litvinenka mirė... savo mirtimi. Mat šis elementas ypatingas tuo, kad sveikatai ir gyvybei nekelia jokio pavojaus, kol žmogus jo nenuryja arba kartu su oru neįtraukia į plaučius.

Tik nereikia manyti, jog Saša Litvinenka visuomet buvo čečėnų pusėje. Ilgą laiko čečėnų nepriklausomybininkus, pradedant Dž. Dudajevu ir baigiant Aslanu Maschadovu, jis laikė mirtinais Rusijos priešais. Tačiau A. Litvinenkai darbo reikalais teko ne sykį vykti į tuometinę Čečėniją ir stebėti, kaip klostosi karinė kampanija. Būtent ilgalaikių komandiruočių metu jis pastebėjo nerimą keliančias tendencijas. Tiek Rusijos kariuomenė, tiek Rusijos slaptosios tarnybos persekiojo išimtinai nuosaikius, visus ginčytinus klausimus taikiu derybų keliu išspręsti siekiančius čečėnus, o tuos, kurie priklauso fundamentalistiniam sparnui, palikdavo ramybėje ir netgi aprūpindavo pinigais ir ginklais. Turėdamas operatyvininko patirties A. Litvinenka greitai suvokė, jog Dž. Dudajevas, Zelimchanas Jandarbijevas ar Aslanas Maschadovas nėra musulmonai fanatikai, su kuriais neįmanomos diskusijos. Tačiau tuometinė Rusijos valdžia tarsi tyčia darė viską, kad karinis konfliktas Šiaurės Kaukaze kuo ilgiau rusentų, nusinešdamas vis daugiau rusų bei čečėnų gyvybių. Su tokia Kremliaus logika A. Litvinenka nesitaikstė. A. Litvinenkos įsitikinimu, tokia Kremliaus politika neturėtų būti priimtina nė vienam Rusijos patriotui.

ats A. Litvinenka visomis išgalėmis stengėsi gyventi moraliai, padoriai, sąžiningai. Jis buvo Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, nuoširdžiai ir ištikimai tarnavęs Rusijos interesams. A. Litvinenka manė, kad šitaip elgiasi ir visi kiti, sėdintys Kremliuje, FST būstinėje ar Rusijos Vyriausybėje. Tai buvo didžioji jo iliuzija. Sumanus, gabus, drąsus Rusijos žvalgybininkas akivaizdžius neatitikimus tarp to, kas viešai deklaruojama ir kas slapčia daroma, pradėjo įžvelgti tada, kai pasenęs Borisas Jelcinas savo įpėdiniu pasirinko buvusį KGB karininką V. Putiną. Pasiligojęs B. Jelcinas manė, kad jaunas, nekorumpuotas, su jokiais valdžios klanais nesusidėjęs V. Putinas taps derama atsvara į valdžią sugrįžti svajojančioms imperinėms jėgoms. Tuomet B. Jelcinas net neįtarė, jog V. Putinas tėra sumaniai užsimaskavęs imperinių jėgų statytinis. A. Litvinenka nujautė, jog kolega V. Putinas tėra ėriukas vilko kailyje, tačiau jo įtarimų mažai kas klausėsi. Galų gale ne su visais B. Jelcinui įtakos turėjusiais asmenimis A. Litvinenka galėjo atvirai pasidalinti savo nerimu. Sašos Litvinenkos įtarimai sustiprėjo, kai po galingų sprogimų Maskvoje ir Volgodonske sugriuvo keli gyvenamieji namai. Kaltę už šimtus taikių rusų gyvybių nusinešusius nusikaltimus tuometinis Kremliaus vadovas V. Putinas suvertė čečėnų separatistams ir nedelsdamas pradėjo plačią karinę kampaniją prieš maištingąją Čečėnijos respubliką. Su slaptųjų tarnybų veikimo metodais susipažinęs A. Litvinenka puikiai suprato, kad tokie teroro aktai čečėnų nepriklausomybininkams visiškai nereikalingi. Be to, jis suvokė, jog tokio masto operacijas surengti stambiuose Rusijos miestuose, kur knibždėte knibžda milicijos ir slaptųjų tarnybų atstovų, be valdžios žinios beveik neįmanoma. A. Litvinenka matė, jog kruvinos teroristinės akcijos nenaudingos nei santykius su Rusija sureguliuoti siekiantiems čečėnams, nei Rusijai, trokštančiai išsaugoti savo teritorinį vientisumą. Iš gyvenamųjų namų sprogdinimo naudos turėjo tik proimperines jėgas atstovaujantis Kremliaus vadovas V. Putinas, nes tąsyk nepaprastai išaugo jo populiarumas, leidęs jam lengvai iškovoti pergalę prezidento rinkimuose.

„Disidento mirtyje“ aptikau gausybę faktų, komentarų, pastebėjimų, kurie leidžia susidaryti platų vaizdą ne tik apie tuometinį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kai kuriuos Rusijos slaptųjų veikimo metodus ar rusų kariškių nusikaltimus Šiaurės Kaukaze. Knygoje apstu užuominų apie dažnai išdavikišką JAV, Didžiosios Britanijos politikų, slaptųjų tarnybų atsargumą, kai iškildavo dilema, ką aukoti – demokratijos idealus ar pragmatiškus ekonominius santykius su Rusija. Knygoje kalbama ir apie nepavydėtiną Rusijos demokratų padėtį, nes rusų demokratai, pasirodo, maždaug vienodai nepageidaujami tiek Kremliuje, tiek Vašingtone ar Londone. A. Litvinenkos gyvenimą nušviečiančioje knygoje daug dėmesio skiriama karui Čečėnijoje bei analizuojamos tikrosios gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske priežastys, pasakojama koks likimas ištiko keliolika Rusijos politikų, specialiųjų tarnybų karininkų ir žurnalistų, kurie nuoširdžiai stengėsi išsiaiškinti, kas organizavo sprogdinimus. „Disidento mirtyje“ ne vienas puslapis skirtas ir nevienareikšmiškai vertinamam milijardieriui Borisui Berezovskiui, kuris, knygos autorių teigimu, daug padėjo bėgliui, bet kartu neatmestina versija, jog B. Berezovskio sąžinę slegia ir kai kurios rimtos nuodėmės. Be kita ko, knygoje vertinami ir kai kurių čečėnų politikų bei karo vadų veiksmai, analizuojama politinė, ekonominė padėtis Ukrainoje, Gruzijoje. Žodžiu, „Disidento mirtis“ – išties išsamus veikalas, pasakojantis apie niūrią Rusijos dabartį bei Kremliaus agresyvumą.

Beje, Vakaruose politinį prieglobstį gavęs A. Litvinenka neidealizavo nei NATO, nei ES. „Privalote suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su atominį ir bakteriologinį ginklą turinčia Rusija nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savo jėgomis ir neturėti iliuzijų – „mūsų tai nepalies“ arba „Vakarai mums padės“. Gerai pažįstu Rusiją ir tuos, kurie dabar yra Kremliuje, ir sakau: jus tai palies. Aš šiek tiek pagyvenau Vakaruose, ir man pakako, kad suprasčiau, jog Vakarai jums nepadės“. Taigi A. Litvinenkos prognozės nebuvo džiugios. Po šio interviu stengiausi nepraleisti pasirodančio jo naujo pasisakymo, netgi planavau vykti pas Didžiojoje Britanijoje gyvenantį A. Litvinenką. Neabejojau, kad tiesioginis interviu su besislapstančiu bėgliu iš Rusijos būtų žymiai įdomesnis ir išsamesnis. Deja, nespėjau... Domėjimasis A. Litvinenkos asmenybe neatslūgo ir po tragiškos mirties 2006-ųjų lapkritį, kai jis buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu-210. Todėl rugsėjo mėnesį viename Vilniaus knygyne aptikęs Alekso Goldfarbo ir Marinos Litvinenko knygą „Disidento mirtis. Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas ir KGB sugrįžimas“ nedelsdamas ją įsigijau. Beveik 500 puslapių storio veikalą perskaičiau vienu įkvėpimu (iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas, knygą išleido leidykla „OBUOLYS“). (XXI a)

FST karininkas tvirtino, jog „šiuolaikinis pasaulis keičiasi labai dinamiškai ir niekas negali numatyti, kas atsitiks NATO ir ES, sakykim, po penkerių metų. Tad vienintelė šimtaprocentinė Lietuvos ir kitų buvusių socialistinio lagerio šalių saugumo garantija – tai laisva, stabili Rusija, valdoma civilizuotų, išsilavinusių, demokratiškų pažiūrų žmonių, o ne Piterio buvusių KGB padugnių („španos“)“. Pasak A. Litvinenkos, žodis „špana“ yra tiksliausias rusiškas žodis, charakterizuojantis V. Putiną ir jo aplinką. FST specialistas Lietuvai nežadėjo nieko gero: „Jums, lietuviams, žmonės iš Rusijos valstybės saugumo pasiūlys barterinius mainus: laisvę – į energetikos resursus. Jūs turėsite pasirinkimą: arba šilta kalėjimo kamera Sibire, arba šalti namai Vilniuje. Kitų pasiūlymų iš jų nesulauksite. Tai tikėtiniausia strateginė spaudimo Lietuvai kryptis iš Rusijos specialiųjų tarnybų, o formos gali būti įvairios. Jie gali imtis bet ko, pradedant šalies aukštųjų pareigūnų verbavimu, juos šantažuojant, paperkant, bauginant, ir baigiant provokacijomis pasienyje bei tiesiogine agresija. O tikslas tai tas pats – visiška Lietuvos valstybės kontrolė“. Taip 2003-aisiais rašė A. Litvinenka.

Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo, kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo, veikla domiuosi seniai – nuo tada, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Maskvoje ir Volgodonske susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu. O kai viena čečėnų internetinė svetainė 2003 metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis žvalgybininkas A. Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroniniu paštu atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Teiravausi, kiek dėl Lietuvos politinių ir ekonominių bėdų kaltos Kremliaus intrigos, kokiomis priemonėmis dabar Rusija spaudžia Lietuvą ir kokiomis priemonėmis stengsis mums daryti įtaką ateityje. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį ir kuris, mano supratimu, aktualus ir šiandien. Mat kai kurias A. Litvinenkos įžvalgas nūnai patvirtina ne itin džiugi realybė – kad ir JAV prezidento Barako Obamos sprendimas Čekijoje ir Lenkijoje nebedislokuoti itin Rusiją erzinusių karinių radarų, skirtų fiksuoti Europos link paleistas tolimojo nuotolio raketas. Praha ir Varšuva susirūpinusios, nes neteko papildomų saugumo garantijų, o Maskva džiūgauja, privertusi tiek Vašingtoną, tiek kai kurias Europos valstybes atsižvelgti į jos egoistinius interesus. Tad ar nebuvo A. Litvinenka teisus, 2003-aisiais teigęs, jog Vakarai Lietuvai tik žodžiais padės?

ekspertai nebūtų "ekspertai", jei r čia neiškraipytų faktų Melo imperijos naudai.

sobake sobačja smertj

abejoniu partiniu draugeliu darbas,matant kaip jis skirste pinigus gaunamus is ES,JAV ir Izraelio ir kaip pasakiskai skurdziausioje salyje praturtejo asmeniskai.

Yra kur kas tikslesnis "naujųjų" sionistų pavadinimas - "Rothschild'ų sionistai", kuriais tapti visai nereikia būti žydu - pakanka priklausyti globalistų slaptųjų organizacijų gaujoms. Jų didžiausias pavojus yra jiems nepaklūstantys šalių vadovai ar stiprūs politikai - su jais dorojamasi be gailesčio. P. S. būtų malonu, jei Landsbergio nelygintumėte su sąžiningais tautų žmonėms - dėdė yra toks pat globalistų įrankis nuo pat pradžių - veidmainiškai ciniškai išdavęs ir pardavęs Lietuvą.

Arafato mirtis buvo naudinga tik sionistams. Arafatas palestiniečiams buvo tas pats kas Lietuvai atkuriant nepriklausomyb3 Lansbergis. Jis siekė taikiu būdu įgyvendinti nepriklausomybės siekį ir jį palaikė visas pasauli tame tarpe ir JAV. Tai labai labai erzino tuos, kurie siekia išlaikyti terorą, įtampą, žudymus ir tuo pretekstu vis atitolinti Palestinos atsiskyrimą nuo Izraelio.

Tokia yra tikro politiko lemtis.

brudai, bet šis "darbelis" atliktas "dievo išrinktos tautos". Tautos sukūrusios "holokaustą", sukūrusios "Izraelį". Tautos, kuri niekina visus kitus vadindami juos gojais-gyvuliais, tautos įpiršusios savo stabą Jahvę trečdaliui žmonijos už dievą, sukurpusios "dievo sūnų" Jėzų gojams-gyvuliams, bet ne sau. Jai dievo-piemens nereikia. Prieš piemenį lai klaupiasi gojai-gyvuliai. Ji pati klaupiasi prieš DIEVYBĖS KARIKATŪRĄ. Koks dievas tokia ir tauta. Mums įpiršo dievą-piemenį, klaupiames prieš jį ir štai rezultatas. Andriukaičiui gėda, bet kas dėl to kaltas niekas nedrįsta net prasižioti.

O globalistai-cia kas? Kam buvo naudinga Arafato mirtis?

Taip globalistai susidoroja su jiems nepaklūstančiais.