Gyvūnų globa: nuskriaustųjų sėkmės istorijos

Žiūrint į benamio, sušąlusio, išalkusio, susivėlusio ir murzino šunelio akis, pradedi suprasti, jog gyvūnas, kaip ir žmogus, sugeba jausti. Kiekvieno beglobio gyvūno akyse galite išvysti skausmą ir liūdesį, tad padėkime jiems vėl pajausti pamirštą džiaugsmą! „Gyvenimas suteikia begalę progų pasirūpinti šalia esančiais. Nepraleiskite nė vienos tokios progos.” (Linda Macfarlane Stuart) Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi gyvūnai, kai augintinis, jaukiuose namuose kartu su mylima šeima pragyvenęs pusę savo amžiaus, yra paprasčiausiai išmetamas į gatvę, nes tapo nebereikalinga našta. Argi jo neužvaldo baimė ir nežinia? Argi iš skausmo neplyšta širdis, suvokiant jog šeimininkams dovanotas besąlygiškas atsidavimas ir meilė tapo nebereikalinga? Ir tik dėl tavęs beglobis gyvūnas gali vėl jaustis kažkam reikalingas... Gyvūnų prieglaudos Šimtai gyvūnų kasmet netenka savo namų. Vieni yra paprasčiausiai šeimininkų išmetami, kiti – pasimetę ar gimę gatvėje. Ilgainiui visi jie, išsigandę ir išalkę, pirmiausia patenka į gyvūnų prieglaudas. Kalbėdamiesi su Lolita Grėbliene, gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ ir Gyvūnų globėjų asociacijos darbuotoja, sužinojome, jog dažniausiai pasitaikanti gyvūno atidavimo į prieglaudą priežastis yra šeimininkų išvykimas gyventi į užsienį ar gyvenimo sąlygų pasikeitimas. Kad tokių istorijų būtų kuo mažiau, kiekvienas turėtume suprasti, kad gyvūnas nėra nei daiktas, puošiantis aplinką ir suteikiantis namams jaukumo, nei žaislas, su kuriuo gali žasti vaikai, nei sargybinis, kurio vienintelė funkcija – saugoti namus. Gyvūnas yra lygiavertis šeimos narys, kuriam, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia šilumos ir meilės. Sėkmės istorijos (vilties žiburys juodo tunelio gale) Dauguma žmonių, dirbančių gyvūnų prieglaudose, yra visa širdimi pasišventę šiai veiklai ir dirba vien iš begalinės meilės gyvūnams. Kiekvienas turėtume iš jų pasimokyti tokio ryžto ir noro prisidėti, bandant paversti pasaulį nors truputį gražesniu. Šių pasišventusių žmonių dėka šimtai įvairiausių gyvūnų kasmet suranda naujus šiltus ir mylinčius namus. L. Grėblienė pažymėjo, jog Gyvūnų globėjų asociacija gina naminius ir laukinius gyvūnus bei ieško būdų gyvūnų gerovei užtikrinti. Pašnekovė džiaugėsi, jog per metus iš jų globojamų gyvūnų net apie 350 šunų suranda namus, o kur dar kitokių rūšių, laukiniai, egzotiniai gyvūnai. „Geriausias jausmas – kai gyvūną atiduodi naujam šeimininkui ar paleidi į laisvę“, – įspūdžiais dalinasi L. Grėblienė. Pašnekovė pasakojo, jog į prieglaudą buvo patekęs stradforšyro veislės šuo. Benamis šunelis buvo visiškai sulysęs, iš gana stambaus šuns likusi tik didelė galva. Jis buvo rastas Vilniuje, spėjama, jog gyvūnas buvo paprasčiausiai išmestas į gatvę. Iš pradžių šunelis buvo agresyvus, puolė ant kiekvieno žmogaus, norinčio jam padėti. Šiuo metu jis turi naujus namus ir mylintį šeimininką, kuris šunį gali vedžioti net be pavadėlio. Tačiau šeimininkas susisiekė prieglauda, norėdamas pasiskųsti pasiimtu šunimi. „Šeiminkas sako, kad turi dvi problemas: viena – šuo bijo avių, antra – šoka į vandenį ir skęsta, o tada pats šeimininkas irgi šoka į vandenį gelbėti šuns“, – juokiasi prieglaudos „Nuaras“ darbuotoja. [foto] /uploads/legacy/originals/media/2012/10/suniukas_.jpg|suniukas_ Niekam nereikalingi – tampa reikalingais Ieva Balčiūnaitė, prieglaudos „Lesė“, esančios Kaune, darbuotoja, pažymėjo, jog pastaruoju metu beglobių gyvūnų situacija Lietuvoje gerėja. Skleidžiama daugiau informacijos apie beglobius gyvūnus, didėja žmonių sąmoningumas ir daugiau gyvūnų atranda naujus šeimininkus. Pašnekovės nuomone, prie žmonių sąmoningumo didinimo daugiausia prisideda gyvūnų globos organizacijos, kurios padedamos žiniasklaidos priemonių aktyviai bando suteikti žmonėms kuo daugiau informacijos apie beglobius gyvūnus. Žmonės šias organizacijas vis dažniau paremia pinigais, rūbeliais, laikraščiais, gyvūnų maistu ir kt. Prie organizacijų jungiasi vis daugiau savanorių, norinčių padėti beglobiams gyvūnams. I. Balčiūnaitė pabrėžia, jog nuo tos minutės, kada gyvūnas patenka į prieglaudą, prasideda jo laimingoji istorija. Ji džiaugiasi, jog paskutiniu metu padaugėjo neįgaliųjų gyvūnų ir gyvūnų senjorų, suradusių namus. Vienas iš jų – 15 metų šunelis, neturintis sveikatos problemų, kurį šeimininkai atvedė pas veterinarą užmigdyti dėl amžiaus. Gyvūnų mylėtoja stebisi, kaip įmanoma, pragyvenus su gyvūnu 15 metų, nuspręsti, jog jis tapo nebereikalingas ir nebepageidaujamas. Tačiau specialistas gyvūno migdyti neleido ir šuo pateko į prieglaudą, kurioje labai kentėjo, nes ilgėjosi savo namų ir šeimininkų. Senyvo amžiaus šuneliui, kuris visą gyvenimą gyveno pažįstamoje aplinkoje, su jį mylinčia šeima, buvo sunku adaptuotis visiškai naujoje vietoje. Šuo staugdavo naktimis ir prašydavosi išleidžiamas iš gardelio. Tuomet į prieglaudą kreipėsi žmonės, kurie ieškojo augintinio daugiau nei 80 metų turinčiai senutei, visą gyvenimą auginusiai šunis. Neseniai mirė jos mylimas šunelis, todėl ji norėjo panašaus į save augintinio, kuris būtų vyresnio amžiaus, šiek tiek lėtesnis ir kartu su ja nugyventų jai likusį laiką. Taigi šunelį senjorą senutė pamilo iš pirmo žvilgsnio. Gyvūnų prieglaudos „Lesė“ darbuotojos nuomone, rotveilerės Bertos istorija taip pat verta skaitytojų dėmesio. Šuo buvo „ištrauktas“ iš asocialios šeimos, kurioje buvo girtaujama, šeimininkai niekur nedirbo, o rotveilerį, iš kažkur jį gavę ir niekuo nešerdami, augino tvarte kergimui. Kai prieglaudos darbuotojai šunelį pamatė, iš Bertos buvo likusi tik didelė rotveilerio galva ir liesas kūnas su išsišokusiais kaulais. Prieglaudos darbuotojai bandė paaiškinti šeimininkams, kad šuo gimdymo neatlaikys, tačiau galiausiai teko rotveilerę išpirkti. Bertai patekus į prieglaudą, ji buvo atšerta, sutvarkyta ir pagydyta. Nors šuo buvo gero charakterio, ji ilgokai užsibuvo prieglaudoje, nes nerado sau tinkamo šeimininko. Šiek tiek vėliau viena moteris norėjo pasiimti šunį sau, bet jos sūnus, pamatęs Bertą, iš karto įsimylėjo rotveilerę. Dabar Berta kartu su naujuoju šeimininku sportuoja ir laksto po parką. I. Balčiūnaitė prisiminė katytės, vardu Miška, kuri buvo rasta miške su visiškai iki peties sutraiškyta kojyte, istoriją. Katytei patekus į prieglaudą, jai buvo suteikta visa medicininė pagalba ir galiausiai Miška prisitaikė gyventi su trimis kojytėmis. Miška buvo padovanota vienai moteriai, kuri, susižavėjusi prieglaudos personalo darbu, taip pat tapo savanore gelbstint, prižiūrint ir rūpinantis gyvūnais. Pašnekovė pažymėjo, jog lengva padovanoti sveikus ir jaunus gyvūnus, tačiau kai šeiminkus suranda sužaloti, problemiški gyvūnai, kuriuos tokiais pavertė žmogus – tai didžiausias džiaugsmas prieglaudų darbuotojams. Dar vienas toks pavyzdys – juodas katinas, kurio psichologinė būsena buvo nestabili, nes ankstesnieji šeimininkai katiną varinėdavo gyventi į lauką, garažą arba priglausdavo namuose. Katino gyvenime nebuvo jokio pastovumo, ir patekęs į prieglaudą gyvūnas neprisileido jokio žmogaus, visąlaik šnypštė ir kando. Galiausiai prieglaudos darbuotojų rūpestis ir bendravimas padėjo gyvūnėliui nusiraminti. Nors jis ir išliko ūmaus charakterio, bet jau buvo įmanoma paglostyti, paimti ant rankų. Prieglaudos darbuotojai buvo besusitaiką su mintimi, jog katinas naujų šeimininkų neras ir liks gyventi prieglaudoje – kol nepasirodė mergina, kuri, pamačiusi juodą katiną ir sužinojusi visas jo problemas, nusprendė, jog tai yra jos gyvūnas! Pašnekovė prisiminė ir gyvūnų prieglaudos sargės istoriją. Vilkšunio mišrūnė, vardu Aira, šiuo metu yra didžiulis ir sargus šuo, sveriantis apie 60 kilogramų. Aira į prieglaudą atkeliavo iš Gervėnupio sodų, kai gyventojai pranešė, jog prie namelio jau mėnesį yra pririštas šuo. Gyvūnas buvo pririštas prie namelio, neturėjo jokios būdos ir galimybės susirasti maisto šiukšlyne. Prieglaudos kolektyvas labai pamilo Airą ir taip vilkšunio mišrūnė tapo ištikima prieglaudos sarge, be kurios žinios nė vienas negali įžengti į teritoriją. Pačios pašnekovės namai pilni buvusių beglobių gyvūnėlių. Vienas jų – nuostabaus grožio baltas katinas Angelas. Katinas atkeliavo iš Kėdainių, kur buvo paprasčiausiai išmestas į gatvę. Kadangi buvo kurčias, neišgirdo atvažiuojančios mašinos ir ratas įtraukė jo koją. Pasekmė – raumuo buvo atplėštas nuo menties. Dabar vienas katino petys yra didesnis už kitą ir primeną sparną, todėl katinėlis gavo Angelo vardą. Pašnekovė su džiaugsmu prisimena, jog prieglaudos darbuotojams dažnai skambina žmonės, norėdami padėkoti už naują šeimos narį ir pasidalinti įspūdžiais, kuriuos suteikė gyvūnas. Gyvūnų mylėtoja pataria suvokti gyvūną ne kaip nemokamą daiktą, o įžvelgti daugiau. Juk tai – gyvas sutvėrimas, kuris taip pat yra asmenybė, taip pat kaip ir mes jaučia, džiaugiasi, kenčia, supranta, gali užsigauti, išgyvena skausmą ir liūdesį. Žmogus visada turi galimybę surasti išeitį iš beviltiškos padėties, o gyvūnai yra visiškai priklausomi nuo mūsų, todėl žmonės privalo jais rūpintis. Turbūt nėra geresnio jausmo už tą, kurį patiri, kai išgelbėtas gyvūnas su džiaugsmu ir begaliniu atsidavimu kiekvieną dieną pasitinka šeimininką tarpduryje. Jam nesvarbu, ar šeimininkas linksmas, ar piktas, liūdnas ar pavargęs, irzlus ar nusiminęs, jam nerūpi šeimininko materialinė padėtis, nuotaikų kaita. Svarbiausia – jis turi šeimininką! [http://www.ekodiena.lt/](http://www.ekodiena.lt/)