Atidėkime tą „prezidentinį“ klausimą šimtui metų, kol užaugs kitokia karta

Kai prasideda eilinis pamazgų raundas aplink mano tėvo asmenį, skirtas artėjančio 85-mečio paminėjimui, siūlyčiau ir prašyčiau palikti jį ramybėje. Palikti tiems, kam jis svarbus ir gerbtinas.

Gal atidėkime tą „prezidentinį“ klausimą šimtui metų, kol užaugs kitokia karta; regisi, kad Mozės numatytųjų keturiasdešimties šįkart gali ir nepakakti...

Be to, svarstymai, kad jis nebuvo visos Lietuvo s vadovas turi ir tiesos; nemanau, kad jis yra ar kada nors buvo lyderis ar vadovas tūlų butkevičių, henyčių, sysų, žemaitaičių, andriukaičių, karbauskių ir panašaus plauko plaukuomenės; tie turėjosi kitus lyderius, rinkosi kitus ir turi tai, ką norėjo turėti.

Aš turiu ir noriu turėti tą Lietuvą su savo tėvu, su Sąjūdžio, kovo ir sausio prisiminimais, ir man visiškai nesvarbu, ką apie jį mano įvairaus porūšio politiniai bezdukai ar komjaunimo tiesų komentatoriai. Man jis yra ir tėvas, ir prezidentas, ir mano vaikų senelis, ir gilus mąstytojas, šmaikštus bei nenuobodus poetas, netgi šiandien bulvarinio šurmulio fone ramiai sau sueiliavęs štai ką:

MĖNULIŲ KAPINĖS

Kai apims vai mane vienąkart iškvėpimas

dėjimas

klojimas

pylimas – ė

vai ne tas kur lineliai pasėti -

tai belix aplink dėti ir dėti

pakloti

pelėti

ir išsikvėpus dūlėti

kartu su visais neraliuotaisiais dūliais

žemėtsnukiais žemių mėnuliais.

Šaltinis: facebook.com